Žinios apie ateivius iš kitų planetų ir kosmoso, protingas būtybes, kurių gali būti kažkur Visatoje, seniai jaudina Žemės gyventojus. Kai kam pranešimai apie neatpažintus skraidančiuosius objektus, vis pasirodančius įvairiuose mūsų planetos kampeliuose, tėra įdomios ir išgalvotos istorijos. Bet tik ne Amerikos kariškiams.
Pentagono specialistams, kurie, atrodo, bet kurią smulkmeną gali priversti tarnauti tėvynei, vadinamosios skraidančiosios lėkštės, kurių egzistavimo iš esmės niekas dar neįrodė, įgijo realias charakteristikas. Laikraštis „Army Times”, kurį leidžia JAV gynybos ministerija, papasakojo mažai žinomą karo istorijos epizodą, vaizduojantį, kaip Amerikos kariškiai pamėgino atgaminti ateivių iš kosmoso technologijas. Pasirodė, kad 1950-1960 metais, kilus pranešimų apie NSO bangai, Pentagonas bandė sukurti skraidančiąją lėkštę, kurią buvo planuojama panaudoti karo tikslams. Taip 1956 metais buvo pastatytas dvivietis maždaug 8 m skersmens 1360 kg sveriantis aparatas „VZ-9 Aerocar”. Savo forma jis priminė tuos paslaptingus objektus, kurie praėjusio amžiaus šeštąjį dešimtmetį JAV sukėlė tikrą isteriją.
Tikėdamiesi, kad šios pastangos bus sėkmingos, amerikiečiai investavo į projektą 4,5 milijono JAV dolerių. Tais laikais tai buvo astronominė suma. Tačiau bandymai parodė, kad „Aerocar” prastai skraido, jį nepatogu vairuoti, ir 1963 metais programos buvo atsisakyta. Iš viso „lėkštė” kabojo ore ne daugiau kaip 5 valandas. VZ-9 technologijų prireikė tik po daugelio metų – kuriant nematomą lėktuvą „B-2 Spirit”. Tačiau ir šią aviacijos minties plėtojimo kryptį daugelis ekspertų pripažino esant neperspektyvią.
Tačiau, atrodo, minties sukurti savo NSO Pentagonas vis dėlto neatsisakė. JAV mokslo atradimų nacionalinio instituto (NIDS) mokslininkai tvirtina, kad didžiuliai trikampio formos juodi objektai, kurie nuo 1980 metų ne kartą buvo matomi danguje virš Amerikos, Kanados ir Europos, nėra ateivių kosminiai laivai. Tai slaptos transporto priemonės, kurias naudoja JAV ginkluotosios pajėgos. NIDS specialistų nuomone, šie aparatai pasižymi didele keliamąja galia, jie išvysto didelį greitį ir gali pakilti į tokį aukštį, kad antžeminiai radarai jų tiesiog nepajėgia užfiksuoti.
Apie tai, kad amerikiečiai iki šiol tebedirba šia linkme, byloja ir faktas, jog Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvai susidomėta skraidančiosios lėkštės rusiškuoju variantu, kuris buvo sukurtas Saratove 1992 metais ir pavadintas ЭКИП. Šį agregatą, kuriuo galima gabenti daugiau kaip 100 tonų sveriančius krovinius 500-700 kilometrų per valandą greičiu 8-13 kilometrų aukštyje ir nusileisti ant bet kokio paviršiaus, NASA ekspertai pripažino perspektyviausiu XXI amžiaus skraidymo aparatu. Tačiau, atiduodant duoklę istoriniam teisingumui, nevalia nepaminėti to, kad pirmieji kurti žemiškosios kilmės skraidančiąsias lėkštes pradėjo nacistinės Vokietijos konstruktoriai. Trečiajame reiche Hitleriui įsakius buvo gaminami skraidymo aparatai, primenantys NSO. Jie buvo skirti SS ir turėjo kodinį pavadinimą V7. Vokiečiai šioje srityje pasiekė didesnių laimėjimų už amerikiečius, nes žinoma, kad 1943 metais buvo pagaminta 15 tokių aparatų.