Praėjus Sausio 13-ajai, pasigirsta elegiškų apmąstymų: kokia mums šiandien tos atmintinos dienos prasmė? Visi šiandien esą nusivylę – ir tie, kurie stovėjo prie parlamento, gindami savo išrinktuosius tautos atstovus, pasirodžiusius, esą, kaip paprasčiausi vagys, karjeristai, savanaudžiai ir demagogai. Blogai jaučiasi, esą, ir tie patys parlamentarai – jiems gėda, kad nepateisino gynėjų aukos, narsumo ir tikėjimo… Tad neaišku, ką šiandien galėtume minėti – nebent kalbėti apie savo nusivylimą ir menkumą. Negalima nuneigti, kad panašūs pasvarstymai turi savyje tiesos ir pagrįstumo. Bet man norėtųsi pažvelgti ir į kitą medalio pusę.
Nuo seno žinoma, kad pasiektas idealas kelia nusivylimą, kad realybė nuo idealo toli atsilieka. Šitai visu aštrumu buvo išgyvenusi jau mūsų Antroji Respublika. Norėčiau prisiminti Vinco Mykolaičio-Putino kalbą, sakytą 1932 metų spalio 24 dieną per Maironio minėjimą, praslinkus vos pusmečiui po poeto mirties. Aptardamas Maironio satyras, Putinas konstatavo, kad poetas „tampa žlungančio idealizmo liudininku. Jis mato įsigalint oportunizmą, karjerizmą, augančius apetitus praturtėti, abejingumą tautinės kultūros reikalam, susmulkėjimą, ligi abuojumo siekiantį cinizmą, biurokratizmą, partijų fanatizmą ir daug dar visokių privatinio ir viešojo gyvenimo ydų”. Putinas tada taip apibendrino: „Tik tolimas idealas palieka laisvę apie jį svajoti, jį puošti, juomi jaudintis ir žavėtis. Iš arti idealas tampa realybe ir visa virtine kūninių reikalų, kur tobulumas ir ydingumas visuomet eina ranka rankon.” Tačiau nepaisant viso to, šiandien žinome, kaip daug Antroji Respublika reiškė ir tebereiškia mūsų tautos ir valstybės būčiai.
Melancholikų ir skeptikų svarstymai pasižymi ir esminiais netikslumais. Pirmiausia okupantų tankų nepabūgę piliečiai gynė ne parlamentarus, o pačią Laisvės ir Nepriklausomybės idėją. Ir ji buvo apginta. Nesiimsiu vardyti didžiulių nepriklausomos valstybės laimėjimų: jie ir taip gana dažnai minimi, jų nuneigti neįmanoma. Taip, Lietuvoje daug žmonių kenčia nepriteklių, didelė socialinė atskirtis – skaudi mūsų visuomenės skaudi žaizda. Bet, deja, pasaulyje nėra visuomenės be problemų, ir tik nuo mūsų visų pastangų priklauso, kaip greitai ir kaip sėkmingai sumažinsime jų skaudumą.
O dabar dar dėl ano meto parlamentarų – juk ir jų tykojo tas pats mirtinas pavojus. Jie buvo anuomet tautos žiedas, jos intelektas ir valia, tai jie organizavo pasipriešinimą, formavo politikos tikslus ir taktiką, derėjosi su priešininkais, telkė sąjungininkus, palaikė ryšius su pasauliu. Tai buvo žmonės, suformulavę nepriklausomybės aktą ir jį paskelbę pasauliui. Ir nesakykime, kad taip būtų pasielgę ir atsidūrę jų vietoje. Jau pats faktas, kad būtent jie ten atsidūrė, liudija jų išskirtinumą ir pelno mūsų nediskutuotiną pagarbą jiems. Neužmirškime, kad anuometinį Seimą sudarė kiti asmenys nei vėlesnįjį ar dabartinį parlamentą. Tad ir atsakomybė už tai, kas posėdžiauja Seimo rūmuose, kas rengia įstatymus ir balsuoja dėl jų, tenka ne kam kitam, o mums, jų rinkėjams.
Tad mąstydami apie savo neseną praeitį, sužadinkime savyje pirmiausia pasididžiavimo ir pagarbos jausmus, kurie suteiks tautai pasitikėjimo savimi ir stiprybės bendromis pastangomis padaryti mūsų gyvenimą geresnį ir teisingesnį. Vien abejonės ir neigimas nėra geriausias vaistas.