Vygintas Montrimas – pilvo srities chirurgas, sako visą gyvenimą svajojęs skraidyti. Tačiau prašomas papasakoti apie išsipildžiusią svajonę labai kuklinosi. Nors sklando jau ketverius metus, sako, nesąs toks jau geras sklandytojas…
Ilgai puoselėjote savo svajonę.
Nuo vaikystės. Ta svajonė buvo tokia didelė, kad pagaliau išsipildė. Nors ir po 20 metų. Norėjau stoti į aviacijos mokyklą, tačiau dėl aplinkybių teko atsisakyti. Pastūmiau tą svajonę į šoną, pasirinkau kitą kelią, bet dėl to nesigailiu. O svajonė liko, ir štai prieš kelerius metus atsirado galimybė ją įgyvendinti.
Kas suteikė šią galimybę?
Vienos pacientės, kurią sėkmingai pagydžiau, sūnus atėjo jos lankyti. Pamačiau sparnelius ant jo švarko. Paklausiau, gal prie aviacijos… Taip viskas ir prasidėjo. Jis pasikvietė į savo klubą.
Kaip sekėsi pirmas skrydis?
Kaip keleiviui, – nusišypso. – Iki pirmo savarankiško skrydžio yra ilgas kelias. Pirmiausiai būna pažintinis skrydis – o gal nepatiks. Paskridau kaip keleivis, patiko, „užkibau” ir pasilikau. Panorau mokytis. Paskui reikėjo formalumus sutvarkyti, kadangi aviacija reikalauja atsakomybės. Turėjau sveikatos pažymėjimą gauti ir t.t. Na, o toliau prasidėjo mokomieji skrydžiai pagal patvirtintą programą.
Tai kada pakilote pats?
Savarankiškam skrydžiui gali išleisti tik tada, kai esi sklandęs tam tikrą valandų skaičių su instruktoriumi. O tuomet instruktorius sprendžia, išleisti ar neišleisti savarankiškai sklandyti. Man prireikė metų.
Kas tai yra sklandymas, kaip tai vyksta?
Kai pradedu kalbėti apie sklandytuvus, žmonės, atitolę nuo aviacijos klausia: „A, tai čia parasparnis?”. Sakau, ne. „A, tai tada skraidyklė.” Sakau – irgi ne. Sklandytuvas – tai lėktuvas be variklio. Pakyla nuo aukštumos, o valdomas atlenkiamosiomis plokštumomis. Sklendžia su oro srovių pagalba.
Mokomuosiuose sklandytuvuose valdymas yra dubliuotas: šalia tavęs sėdi instruktorius.
Kai išskridote vienas pirmą kartą, ar nebuvo aukščio baimės?
Aukščio baimės neturi tik nesveiki žmonės. Gal nesakykime „baimė”, o geriau – savisaugos instinktas. Kartais mes pasišnekam tarpusavyje, sakau: „Ar tau nebaisu prieiti daugiaaukščio namo stogo krašto? Man – baisu”. „Taip, ir man labai baisu.” Bet sklandytuve ar lėktuve tas jausmas kitoks. Tai ne baimė. Gal sveikas atsargumas. Kas paniškai bijo, tas ir nesklando…
Kokį atstumą galima nuskristi ir kiek pats esate nuskridęs?
Lietuvoje tai labai priklauso nuo orų. Kalnuotose vietovėse yra visai kitas kilimo principas. Vėjas pučia į kokį kalnagūbrį, o ta vėjo srovė, atsimušusi į jį, pradeda kilti aukštyn. Ten pakilti iki 5-6 km aukštį nėra retas atvejis. O pas mus dažniausiai pakylama į 2 km aukštį, kartais – į 3 km, o aukščiau – labai retai. O nuotolis Lietuvos sąlygomis – 500 km. 1000 km – labai retai, ir tik su aukštos klasės sklandytuvais. Mūsų klube tokių yra tik du. Jie pagaminti Latvijoje arba Lietuvoje – Prienuose dar tarybiniais laikais.
Ar teko patirti avarinę situaciją?
Avarinių situacijų nepatyriau, o smulkių pilotavimo klaidų padaro kiekvienas. Juk kai mokaisis vairuoti, pavojingų situacijų irgi pasitaiko.
O jei papuolate į debesį?
Mes į debesis nelendame, tam reikalinga speciali įranga. Papuolęs į debesį matai tik pilką masę, daugiau nieko. Tau atrodo, kad apačia ten, kur tavo sėdynė, o yra visai kitaip. Gali būti, kad ten, kur tavo galva, yra apačia… – šypteli Vygintas. – Na, įsivaizduok, kad apsivertei aukštyn kojom ir skrendi tokia trajektorija. Išcentrinė jėga tavo sėdynę prispaudžia prie sklandytuvo, o aplinkui viskas vienodai. Todėl atrodo, kad apačia yra po tavo sėdyne…
O ką veikiate, kai nesklandote ir nedirbate?
Mėgstu pabūti prie ežero, prie upės. Esu keletą kartų šokęs ir su parašiutu.
Kas baisiau – su parašiutu šokti ar sklandyti?
Na, baimės daugiau buvo šokant su parašiutu, dė to, kad iki savarankiško skrydžio su sklandytuvu buvo nueitas ilgas kelias. O šuolis su parašiutu buvo greitas procesas – poros valandų instruktažas, įsėdi į lėktuvą ir šoki. Adrenalino buvo daugiau. Bet atsargumo reikia ir ten, ir ten.
Ko, be atsargumo, reikia dar, kad galėtum sklandyti?
Reikia didelio noro. Visi sako – „norėčiau”, tačiau retas kuris ateina. Dar svarbu susikaupti, per daug neatsipalaiduoti, kai skrendi. Ypač kai patirties mažai turi.
Ko sklandytai ieško danguje?
Kiti galvoja, kad gražaus peizažo. Gal iš pradžių buvo ir taip, bet vėliau apylinkių grožis lieka antrame plane. Norisi aukščiau, toliau, tobuliau. Labiausiai turbūt – tobuliau. Didelis malonumas – tobulėti. Tai yra savo galimybių išbandymas. Leistis čiuožiant, be menkiausio stryktelėjimo, sustoti ten, kur nori tu, o ne sklandyturvas…
Jums jau taip pavyksta?
Kartais pavyksta, kartais ne visai… – nusišypso Vygintas.
Irena Kyguolytė
„Vakarų ekspresas”