Vitalija Pridotkienė parašiutizmu susidomėjo seniai – kai dar studijavo mediciną. Prieš dvidešimt metų medicinos seserims buvo galimybė praktikos pasisemti karinėje srityje. Vitalija nepraleido progos. Kai susitikome, ji buvo susižeidusi koją, tačiau patikino, kad ne nuo šuolių: tai viso labo buitinė trauma.
Žinau, jog turite kelias specialybes.
Buvau medicinos sesuo, baigiau universitetą, ikimokyklinio ugdymo specialybę, o dar vėliau – buhalterių kursus. Rinktis kitas specialybes paskatino susiklosčiusios aplinkybės. Atsitiko nelaimė vyrui, buvo mažas vaikelis – nebegalėjau grįžti į darbą.
Ir dar sumanėte skraidyti.
Kai dar studijavau medicinos mokykloje, buvo privalomas karinis pasirengimas. Be abejo, tuo pasinaudojau. Buvo galimybė sklandyti. Važiuodavom į Karteną mokytis sklandyti, paskui buvo privalomi šuoliai su parašiutu, bėdai esant, kad galėtum palikti sklandytuvą. 1985 m. iššokau pirmąjį ir antrąjį šuolius, tolesnių nebegalėjau, nes prasidėjo egzaminai. O vėliau prasidėjo darbai, šeima…
Jūs – Klaipėdos parašiutininkų klubo narė?
Atsitiktinai sužinojau, kad čia yra klubas. Kažko reikia gyvenime…- šypsosi. – Kažko trūko. Tai ir atėjau. Dabar jau dveji metai čia.
Koks buvo pirmasis šuolis?
Labai sunkiai jį prisimenu. Po beveik dvidešimties metų, kai atėjau į klubą, vėl buvo pirmas šuolis. O po pertraukos kai šokau, gal tokios didelės baimės nebebuvo. Žinojau, kad nieko neatsitinka, jei viską darai kaip nurodyta. Nors pirmą kartą visuomet kyla baimė. Būna, įsikimba kiti ir persigalvoja, nebešoka. Čia yra psichologinio barjero perėjimas.
Teko ne tik su parašiutu šokti, bet ir sklandyti. Kuo skiriasi pojūčiaia?
Sklandymas yra ramybė, srovių gaudymas, jautiesi galingas. O šuolis su parašiutu yra labai dinamiškas. Reikia staigios koncentracijos, turi viską jausti, turi skaičiuoti, aukštį žiūrėti. Žinoma, ir sklandant reikia budrumo, bet ten atsipalaidavimas ilgalaikis. O su parašiutu atsipalaiduoji labai trumpai. Turi atsipalaiduoti, kad nebūtų traumų, kad visas kūnas veiktų sinchroniškai.
Iš kokio aukščio šokate?
Pirmašuolininkų aukštis – apie 800 metrų, mes šokinėjam – 1200-1300 metrų. Šoka ir iš 4000 metrų, tačiau jie turi atitikti tam tikrus kriterijus.
Su kokiais parašiutais šokinėjate?
Mes šokinėjame su apvaliuoju kupolu (rusiškas, mokomasis parašiutas) ir sparno tipo mokomuoju parašiutu, vadinamu „studentų”. Na, sparno tipo yra tiesiog geras, – nusijuokia Vitalija. – Su juo galima vartytis, „susivartyti”, kaip sako parašiutininkai, kol tavo galva susidraugauja su kūnu, daryti įvairias figūras krentant. Jis vis tiek išsiskleis. Šis parašiutas žmogui „atleidžia” daug klaidų.
Ar buvo taip, kad neišsiskleistų?
Ne, tfu, tfu, tfu.
Ar teko leistis pajūry?
Ne, čia leidžiasi tik patyrę sportininkai. Man yra tekę šalia tvenkinio nusileisti.
Dažnai šokinėjate?
Kai tik geras oras.
Kodėl įvyksta traumos?
Dėl to, kad nesilaikoma nurodymų. Žemę pasiekti reikia tvirtai suglaustomis kojomis, jei tik tai pamiršti ar šiaip iš per didelio pasitikėjimo, taip ir atsitinka nelaimė. Nesvarbu, kelintą šuolį padarei, turi laikytis taisyklių.
Ką jūs patiriate leisdamasi su parašiutu?
(Užsisvajoja) Atsipalaiduoju, atsiriboju nuo visų kasdienybės rūpesčių, užsimirštu… ir gaunu adrenalino.
Turite sūnų. Ar jis dar nešokinėja kartu?
Na, jis dar tik keturiolikos. Gal ateity… Bet kitiems instruktažą jau gali vesti. Jis taip pat mėgsta ekstremalius pojūčius. Jam buvo septyneri metai, kai išvažiavome pirmą kartą paslidinėti į Slovakiją. Nuo tada jis kuo puikiausiai slidinėja.
„Vakarų ekspresas”