Liaudies buities muziejuje atkurtas dramatiškas Napoleono armijos likučių atsitraukimas
Lietuvių liaudies buities muziejuje šeštadienį nuo ryto slapstėsi XIX amžiaus prūsų, rusų armijos kariai, ginkluoti vietinių gyventojų būreliai. Jie visą pusdienį persekiojo atsitraukiančius iš Rusijos imperijos Napoleono armijos likučius.
Lietingas ir vėjuotas oras sustiprino tų laikų prancūzų karių likimo dramatizmą. Žaidžiant šį istorinį žaidimą buvo menkas malonumas tempti visą amuniciją tokiu oru. Gal todėl prancūzų nešama tikro vyno statinaitė sparčiai lengvėjo.
Demoralizuota armija
Istorinėje inscenizacijoje dalyvavo apie pusšimtis Kauno karybos istorijos klubo „Batalionas”, Klaipėdos ir Rygos karo istorijos klubų nariai. Jie vilkėjo autentiškomis to meto prancūzų uniformomis. Su jais žygiavo ir Ukmergės karo istorijos klubo, LDK Didžiojo etmono pirmojo regimento pėstininkai. „Tuo metu Lietuvos karių su prancūzais tikrai nebuvo, čia jie vaidina Bavarijos legionierius”, – aiškino renginio koordinatorius Julijus Gickevičius.
Legionieriai žygiavo ariergarde ir vykusiai parodijavo demoralizuotus karius. „Esame pakrikusi, nedisciplinuota armija, todėl galime ir išgerti”, – šūkavo vienas iš legionierių, nešantis senovinę vyno statinaitę. Triukšmaujančius ir vis atsiliekančius įsipilti iš statinaitės gėrimo vyrus, atrodė, visai rimtai tramdė kiti kariai, nes nežinia iš kur galėjo pasigirsti persekiotojų šūviai.
Dar prieš patraukiant į žygį nuo muziejaus vartų prancūzų kariams, sutikome skubančius ieškoti vietos pasalai vokiečių, rusų armijos būrelius ir šakėmis ginkluotus baudžiauninkus. „Slapstysimės ir puldinėsime prancūzus, o juos vaidinantys klubo nariai nežinos, iš kur laukti mūsų šūvių”, – teigė jie.
Kelias per Lietuvos miestelius
„Etnografiniai muziejaus kaimai šioje inscenizacijoje yra Lietuvos miesteliai ir juose ieškosime maisto, vandens. Taip norime perteikti ilgą, sekinantį prancūzų žygį atgal į savo tėvynę per Lietuvos teritoriją”, – sakė J.Gickevičius, vaidinantis armijos likučių žvalgą.
Prancūzai be jokių nuotykių pasiekė Dzūkijos kaimą. Apieškoję sodybas kariai nerado nieko gero, todėl susispietė aplink šulinį atsigerti, paskui patraukė toliau. Keli kariai juokavo, kad reikėjo pasilikti Dzūkijoje, nes priešaky dar ilgas kelias pučiant žvarbiam su lietumi vėjui.
Aukštaitijos kaime būrys sutiko mažą grupę prancūzų marodierių. Tuo metu renginio žiūrovai pastebėjo, kad keli baudžiauninkai tolimesniame kaime nubėgo pas partizanus. Prie medinės koplyčios, kai Prancūzai mėgavosi rastu maistu, įvyko ir pirmasis susišaudymas.
Paraku užtaisyti XIX amžiaus šautuvai driokstelėdavo įspūdingomis salvėmis, kurios nuaidėdavo aplinkiniuose miškeliuose. Nors prancūzų armija ir buvo pakrikusi, tačiau patirtis nugalėjo – užpuolikai atsitraukė.
Prūsai ir vietiniai gyventojai surengė dar kelis antpuolius. Kol kariai kovėsi su partizanais, minėti marodieriai prisigrobė dešrų, duonos, kitų gėrybių ir patraukė savais keliais. Kelis kartus sėkmingai atsišaudę keliose sodybose jie visgi buvo paimti nelaisvėn muziejaus miestelyje.
Likę prancūzų kariai jau turėjo nešti sužeistąjį, kiti buvo apsitvarstę žaizdas. Pakrikę karininkų neklausančios armijos likučiai vis dėlto sugebėjo nugalėti miestelyje įsitvirtinusius persekiotojus. Už tai, kad šie sušaudė nelaisvėn paimtus marodierius, prancūzai jiems atsakė tuo pačiu.
Žiūrovų buvo mažai
Šią įdomią šešių valandų inscenizaciją stebėjo vos keli muziejaus lankytojai. „Tai žaidimas, kuris mums suteikė daug malonumo”, – sakė istorinių klubų nariai. Jų nuomone, žiūrovai nesusirinko dėl prasto oro.
1812 metais išsekinti Napoleono armijos kariai Lietuvos teritoriją pasiekė gruodį. Skirtingai nei šiais laikais, tada buvusi labai rūsti žiema. Ties apledėjusiu Panerių kalnu persekiotojų pavyti prancūzai prarado artileriją, gurguolę ir dalį iždo. Per atsitraukimą Vilniuje žuvo beveik 40 tūkst. Napoleono armijos karių. Dar tiek pat galvas padėjo kitose šalies vietose. Demoralizuota armija plėšikaudavo kaimuose, miesteliuose, bet sulaukdavo ir vietinių gyventojų, rusų, vokiečių antpuolių.