Politiškai susiskaldžiusią visuomenę vienija supratimas apie bendrą valstybę, nesvarbu, kokia kalba joje kalbama
Ukrainos piliečių nuomone, po „oranžinės revoliucijos” gyvenimas šioje šalyje krypsta į blogąją pusę: kainos didėja, o atlyginimai jas vejasi gana vangiai. Vykstančias permainas su nerimu stebi ir vietos lietuviai, kurių dauguma čia gyvena jau kelis dešimtmečius.
Atlyginimų ir kainų santykis didėja
Politinis nestabilumas gerokai išvargino eilinius Ukrainos piliečius, kuriems labiau už politikų rietenas rūpi, kaip reikės gyventi artimiausiu metu. Nuo 2007-ųjų gerokai brangstant dujoms, net trečdaliu šoktelėjo ir komunalinių paslaugų įkainiai, pirmiausia – už šildymą.
Šiuo metu vidutinis atlyginimas Ukrainos sostinėje – 1700-1800 grivinų (apie 350 JAV dolerių), o prieš dvejus metus jis buvo apie 700 grivinų (120 JAV dolerių). Tačiau kituose regionuose atlyginimai gerokai mažesni nei Kijeve. Vidutinė pensija šalyje tesieka 80 JAV dolerių.
Sparčiau nei atlyginimai pastaruoju metu kyla pagrindinių produktų kainos. Ukrainos maisto parduotuvėse skelbiamose prekių etiketėse galima pamatyti tuos pačius skaičius, kaip ir Lietuvoje, tačiau ne litais, o grivinomis (1 UAH – 0,53 LTL). Kilogramas sūrio kainuoja apie 23-26 grivinas, dešra siūloma nuo 20-45 grivinų už kilogramą, litras pieno kainuoja 2-3 grivinas, kilogramas grikių, ryžių ir kitų kruopų – 3-4 grivinas, o bananai – 6 grivinas.
Beveik perpus pigesnė Ukrainoje ir buitinė technika. Pavyzdžiui, televizorių galima įsigyti už 600 grivinų, o nešiojamasis kompiuteris prieš šventes su nuolaida siūlomas už mažiau kaip 2 tūkst. grivinų.
Pigesni šioje šalyje ir degalai. 95 rūšies benzinas vietos degalinėse kainuoja 3,6-3,7 grivinos, 92 rūšies benzinas – 3,5 grivinos. Litras dyzelinio kuro įkainotas 3,6, o dujos kainuoja 2,1 grivinos.
Ukrainos visuomenė pasidalijusi perpus ne tik pagal politines simpatijas. Šalies sostinėje Kijeve į akis krenta nauji ir itin prabangūs automobiliai, nors akivaizdu, kad gaunant vidutinį atlyginimą tokio turto įsigyti neįmanoma. Ir tereikia tik išvažiuoti iš šio milijoninio miesto, vaizdas iš karto keičiasi – regioniniuose keliuose bene dažniausiai sutinkamos transporto priemonės – ne pirmos jaunystės „Žiguliai”.
Tokios ekonominės metamorfozės liudija, kad Kijeve, kur su priemiesčiais gyvena 5 mln. gyventojų, vis dar sukasi daug vadinamųjų juodųjų pinigų. Ekspertai skaičiuoja, kad šiuo metu šešėlinė šalies ekonomika gali sudaryti apie 35 proc.
Rusų kalba užleidžia pozicijas
Vis dėlto Ukraina nebėra tokia, kokia buvo prieš kelerius metus – tai pripažįsta ir politikai, ir viešosios nuomonės tyrėjai, ir patys šalies gyventojai.
„Žmonės iš tiesų jau pajuto, kas yra laisvė. Nors gal ir ne viskas mūsų valstybėje vyksta taip greitai, kaip norėtųsi, mes pasiekėme laisvę ir įrodėme, kad ši šalis gali gyventi pagal demokratinius principus”, – tvirtino URM Politikos departamento atstovas Olegas Kličenka.
Vietos žurnalistai taip pat akcentavo, kad Ukrainos visuomenę, nors ir politiškai susiskaldžiusią, vienija supratimas apie bendrą valstybę, nesvarbu, kokia kalba joje kalbama.
Prieš gerą dešimtmetį ukrainietiškai buvo kalbama tik šeimose, o viešumoje skambėjo rusų kalba. Dabar situacija iš esmės pasikeitė: savo gimtosios kalbos nebemokantys tėvai, save laikantys ukrainiečiais, vaikus leidžia į vietos mokyklas, kur ukrainiečių kalba vyksta visos pamokos.
Ukraina – dvikalbė valstybė, tačiau ne visi su tuo nori susitaikyti. Rytinėje šalies dalyje beveik visi gyventojai save identifikuoja kaip ukrainiečius, bet kalbančius rusiškai. Vakarinėje dalyje rusų kalbos beveik neišgirsi. Šalies sostinėje, kur vietos gyventojų proporcijos apylygės, visai įprasta išgirsti pokalbį, kai vienas pašnekovas kalba rusiškai, o kitas jam atsako ukrainietiškai. Abu vienas kitas supranta ir dėl to jokios priešpriešos nekyla.
Tiesa, artėjant prie Rusijos ir Ukrainos sienos, galima sutikti žmonių, kurie pareikš gyvenantys Rusijoje ir vis dar tikintys vieningos didžiosios slaviškos tėvynės idėja.
Lietuviai gerbiami ir mylimi
Per pastaruosius dvejus metus Ukrainoje įvykusias permainas savo kailiu patyrė ir čia gyvenantys lietuviai. Neoficialiais duomenimis, vien tik Kijeve šiuo metu gyvena apie 600 lietuvių, iš kurių dauguma į Ukrainą atvyko dar sovietmečiu.
Kijeve gyvenanti Violeta Jančuk „Kauno dienai” tvirtino „oranžinę revoliuciją” išgyvenusi taip pat jautriai, kaip ir iš šono stebėdama Sausio 13-osios įvykius Vilniuje.
„Po „oranžinės revoliucijos” įvykių mes, vietos lietuviai, džiaugėmės, kad dabar Ukraina paskui Lietuvą eis į Europos Sąjungą ir NATO. Visi tikėjosi greitų ir gerų pokyčių, tačiau dabar žmonės nusivylė valdžia ir jos pažadais. Kai prezidentas V.Juščenka premjeru paskyrė V.Janukovičių, atrodė, kad pagaliau Ukraina bus vieninga, tačiau dabar ryškėja dar didesnis susipriešinimas nei anksčiau”, – sakė Kijevo lietuvė.
V.Jančuk, Ukrainoje gyvenanti jau daugiau kaip 30 metų, save vadina „meilės emigrante”. Su savo vyru ukrainiečiu ji susipažino Gruzijoje, o po vestuvių nutarė likti Ukrainoje. Čia liko gyventi ir kai kurie Ukrainoje sovietinėje armijoje tarnavę lietuviai, paėmę į žmonas ukrainietes.
Vietos lietuviai, kurių dauguma yra sukūrę mišrias šeimas, už šios šalies ateitį serga lygiai taip pat kaip ir už Lietuvos. Kai kurios šeimos išvažiavo į Lietuvą, tačiau dalis jų po kurio laiko grįžo atgal.
„Šios šalies, čia gyvendamas, negali nemylėti. Ukrainiečiai labai gerbia ir myli lietuvius, nors, įvertinus istorijos aplinkybes, atrodytų, kad Lietuvos ir Ukrainos santykiai galėtų būti visai kitokie”, – užsiminė Kijevo lietuvė.
Beje, ukrainiečiai mėgsta kartoti, kad lietuviai – vieni maloniausių okupantų. Mūsų protėvių pėdsakų galima rasti ne tik telefonų knygoje, kur apstu su lietuviška kilme siejamų pavardžių: Litvinų, Litviniukų, Litvinenkų. Kai kurie žodžiai lietuviškai ir ukrainietiškai tariami beveik identiškai, pavyzdžiui, kišenė, kilimas, skrynia. Kai kuriuose Vakarų Ukrainos miesteliuose galima sutikti žmones, kurie taria lietuviškus žodžius, pritaikydami jiems savo kalbos gramatikos taisykles – sakydami „negero”, vietos gyventojai turi galvoje „negerai”.
Ne vieną šimtmetį draugiškai susiklostę Lietuvos ir Ukrainos santykiai, regis, praverčia ir šių laikų lietuviams verslininkams. Pastarieji neslepia, kad prisistačius lietuviu biurokratų kabinetų durys prasiveria kur kas greičiau.