Sparčiai populiarėjanti buvusi realybės šou „Dangus” dalyvė Augustė Vedrickaitė įsitikinusi, kad prasimušti į didžiąją sceną vien talento neužtenka.
Nors dainininkė net nebandė ginčytis, kad tokių kaip ji – nemažai, „Klaipėdą” ji iškart užtikrino į sceną patekusi be kieno nors pagalbos. Kaip tokiu atveju jai pavyko aplenkti šimtus konkurentų? „Aišku, padėjo „Dangus”, bet šiaip, kad neliktum nepastebėtas, reikia atkaklumo, net įžūlumo, privalai mokėti save pateikti, atsirasti tinkamu laiku tinkamoje vietoje”, – meno parduoti save subtilybėmis dalijosi Augustė.
Iš Utenos kilusi mergina jau trečius metus gyvena sostinėje, studijuoja verslo vadybą, su kuria, deja, savo gyvenimo sieti nežada. „Svajoju gyventi iš muzikos. Vien iš jos. Kokia iš manęs vadybininkė? Po kokių penkerių metų pamatysime, ar svajonės pildosi”, – sakė kol kas nuomojamame būste gyvenanti 21-erių dainininkė.
– Kaip manai, jeigu nebūtų buvę „Dangaus”, vis tiek išgarsėtum?
– „Dangus” buvo geras startas. Nors dauguma buvusių „dangiečių” pyksta, kai juos taip vadina, man ši etiketė gyventi netrukdo. Juk šis šou padėjo išpopuliarėti. Prieš tai taip pat dainuodavau – esu išbandžiusi jėgas keliose roko grupėse, dalyvaudavau konkursuose. Bet kas tie konkursai, kai tave mato ir girdi ribotas skaičius žmonių? Televizija – stipri jėga. Per tris mėnesius pasiekiau tiek, kiek kitomis aplinkybėmis būčiau siekusi kokius dešimt metų. O jeigu nebūčiau patekusi į „Dangų”, vis tiek, manau, siekčiau didžiosios scenos. Tik daug ilgiau užtrukčiau… Nemanau, kad jau padariau ką nors, dėl ko mane turėtų vertinti. Pažiūrėkime tiesai į akis – mane išpopuliarino „Dangus”.
– Pernai „Eurovizijos” atrankos finale likai dešimta. Šiemet jėgas bandysi?
– Nežinau. Jonas Vilimas (LRT muzikos laidų prodiuseris – aut. past.) sakė, kad galėsiu paraišką ir vėliau atiduoti, nors jų priėmimas jau baigėsi. Jis žino, kad „bile ko” nedainuosiu – jeigu sugalvosiu dalyvauti, tai rimtai. Šiaip dvejoju, nes neturėjau laiko pagalvoti, kokią dainą pristatyti, kokį pasirodymą parengti. Tai rimtas konkursas. Į sceną šiaip padainuoti išeiti būtų neprotinga. Nesuprantu atlikėjų, kurie veržiasi į atranką su bet kokiomis dainomis. „Eurovizija” – puiki proga pasirodyti televizijoje didelei žmonių auditorijai, tad tokią galimybę reikia tinkamai išnaudoti. Vardo juk susigadinti nesinori, teisingai?
– Ar Tau taip svarbu rodytis televizijoje?
– Po „Dangaus” esu prie to pratusi. Kai tave tiek mėnesių per „teliką” dieną naktį rodo, išėjus reikia nuolat apie save priminti. Net tėtis sako: „Kažko tavęs neberodo”. Priprato visi prie gero.
– Tavo prodiuseris – Saulius Urbonavičius-Samas. Gerai sutariate?
– Puikiai. Abu esame tokie „paplaukę” menininkai. Vienodai žvelgiame ne tik į kūrybą, bet ir į pinigus. Mums tai nėra svarbiausia. Samas ne iš tų prodiuserių, kurie dėl pinigų vienu metu dirba iškart su šešiais atlikėjais.
– Neseniai spaudoje buvo aptarinėjami Tavo meilės reikalai, ypač skyrybos. O kaip asmeninis gyvenimas klostosi dabar?
– Gerai.
– Ir daugiau nieko nepasakysi?
– Užteks, jau prisišnekėjau. Per kvailumą prisipasakoju visiems, o po to prasideda interpretacijos, faktų iškraipymai. Tokios kalbos ir apkalbos žeidžia ne tik mane, bet ir tą žmogų, kuris šalia, o jis to mažiausiai nusipelnė.
– Puiku. Tuomet pakalbėkime apie Tavo debiutinį albumą „Apnuoginta”. Kodėl toks jo pavadinimas?
– Nes tose dainose ir esu apnuoginta. Esu tokia, kokia esu. Todėl visos dainos labai skirtingos. Jos atspindi visas mano būsenas, visas charakterio savybes. Pavyzdžiui, dainoje „Saulė” esu švelni, o dainoje „Kekšė” – agresyvi. Kokios nors temos, kuri jungtų visas albumo dainas, nėra. Tiesiog norėjau parodyti, kokia galiu būti skirtinga.
– Kodėl albumą kūrei taip ilgai?
– Kuo ilgiau kuri, tuo darbas brandesnis. Iš tikrųjų laukėme trijų dainų, kurias turėjo atsiųsti prodiuseriai iš Švedijos. Todėl kiek uždelsėme. Tos dainos tikrai buvo vertos patekti į albumą – geros poproko stiliaus dainos. Šis stilius man labai patinka. Manau, kad ateityje norėčiau orientuotis būtent į tokią muziką.
– Kiek dainų sukūrei pati?
– Oranžuotes penkioms dainoms, tekstus – trims.
– Tiesa, kad įkvėpimo ieškai gimtojoje Utenoje, tėvų namuose?
– Tame yra tiesos. Ten pianinas, prie kurio galiu prisėsti kada panorėjusi, ten jauku ir ramu. Tai ypač pastebi po Vilniaus šurmulio. Utenoje net išsimiegu geriau. Bent kartą per mėnesį būtinai ten nuvažiuoju. Dabar beveik visą mėnesį pas tėvus praleidau. Į naujamečius koncertus iš ten ir važinėdavau.
– Paaiškink, kaip mergina iš provincijos atsidūrė scenoje? Gal turi turtingų giminaičių?
– Nieko panašaus. Kaip ir visi, pradėjau nuo muzikos mokyklos. Bet talentas dar ne viskas. Suskaičiuokime, kiek iš tų mano bendramokslių dabar dainuoja? Ogi nė vienas! Viskas priklauso nuo veržlumo, gal net įžūlumo.
– Ar veržlumas tiesiogiai proporcingas koncertų skaičiui? Kiek jų turi per savaitę?
– Nė vienas dainininkas neatsakytų į tokį klausimą. Kartais tris savaites sėdžiu be koncertų, o ketvirtą savaitę kaip pasipila užsakymai, tai net laiko atsipūsti nėra.
– Tebevaidini „Pramogų banko” miuzikle „Meilė ir bananai”?
– Kol kas ne. Jį parodėme nemažai kartų, bet dabar darome pauzę. Tikiuosi, kad prie šio miuziklo dar grįšime.
– Jame vaidini nelaimingai įsimylėjusią dainininkę, kurią nori parduoti turtingam „banditui”. Tau toks vaidmuo priimtinas?
– Vaidinu nepasiekiamą. Man visada, net gyvenime, patinka tokia būti. Tiesa, gaila, kad mano herojė miuzikle nėra laiminga.
– Išgarsėjai sudainavusi Džordanos šlagerį „Dėl tavęs”. Ar kada padėkojai scenos veteranei už Tau perleistą dainą?
– Nedėkojau ir net nesiruošiu. Tiesa, jeigu sutikčiau, paklausčiau, ar jai patiko mano atlikta versija. Jos nuomonė man būtų įdomi. Niekada nesidomėjau Butkutės kūryba, ir ši daina man taip pat ypatingų emocijų nekėlė. Tol, kol pati jos nesudainavau. Tik tada supratau, kokie prasmingi dainos žodžiai. Kai kas sako, kad „koveris” pranoko originalą…
– Vilniuje gyveni treti metai, bet būstą vis dar nuomoji. Nežadi pasilikti sostinėje?
– Ne, tiesiog kol kas nedrįstu imti būsto paskolą.
– Neuždirbi?
– Kol kas ne. Tačiau tikiuosi kada nors gyventi iš muzikos.
– Tai kam studijuoji verslo vadybą?
– Mokausi, nes reikia. Nors ir žinau, kad pagal specialybę niekada nedirbsiu. Man iš esmės nepatinka mokytis. Tačiau privalau apsidrausti ir turėti atsarginį variantą. Maža ką…