Tikriausiai girdėjote spaudoje plačiai aprašytą ir internete pasklidusias naujieną, kad režisierės Sofia’os Coppola’os filmas buvo negailestingai nušvilptas Kanų festivalyje. Netikėkite melagingais gandais, nes jų autoriai akivaizdžiai perlenkė lazdą ir iš nieko išpūtė didelį muilo burbulą. To seanso pabaigoje salėje iš tiesų nuaidėjo nepatenkinti švilpimai, bet juos labai greitai numalšino aplodismentų audra.
Amerikiečių režisierė Sofia Coppola pateikė asmeninę ir kontraversinę Prancūzijos istorijos versiją. 40 mln. JAV dolerių biudžeto kostiuminė drama ironiškai ir originaliai pasakoja apie jauniausią, nekenčiamiausią ir Prancūzijos visuomenės nesuprastą karalienę Mariją Antuanetę. Ją vaidinanti aktorė Kirsten Dunst sukūrė ypač drąsų ir seksualų vaidmenį, kuris nusipelnė aukščiausių įvertinimų pasaulinėje spaudoje. Įtakingojo prodiuserio ir režisierės tėčio Franciso Fordo Coppola’os dėka kūrybinė grupė gavo išskirtinį Prancūzijos vyriausybės leidimą filmuoti Versalio rūmuose, ištaiginguose soduose ir kitose realiose vietovėse. Visa tai neabejotinai pridėjo filmui autentiškumo, nes režisierė galėjo dirbti tikrame Marijos Antuanetės kambaryje, garsiojoje veidrodžių salėje ir kitose Versalio slaptose vietose, kur neleidžiami turistai. Didelę reikšmę turi puikus garso takelis, kuriame išmintingai suderinta simfoninė muzika ir romantiškojo roko dainos. Už kadro skambantys populiarių grupių „Bow Wow Wow”, „Aphex Twin”, „Siouxsie and the Bushees” ir „The Cure” kūriniai suteikė istorijai šiuolaikiškumo.
Daugelis prancūzų labiausiai tikėjosi pamatyti sceną, kaip karalienei Marijai Antuanetei nukertama galva, tačiau filmas baigiasi dar iki 1793-siais įvykdytos egzekucijos. Bet Sofia’os Coppola’os visiškai nedomino teismo procesai ir mirties bausmės vykdymas, nes ji pagrindinį dėmesį skyrė mistifikuotai Marijos Antuanetės personai. Pagal 2002-siais atspausdintą rašytojos Antonia’os Fraser biografinį romaną sukurtame scenarijuje režisierė leido sau laisvai interpretuoti daugelį istorijos faktų ir nevengė improvizacijos. Jai pavyko sukurti labai modernų, jaunatvišką ir gražų filmą, kuris prasideda 14-metės Marijos Antuanetės priverstiniu išsiuntimu į Versalį ir vestuvėmis su būsimuoju karaliumi Louisu XVI-uoju. Kadangi šis net 7 metus nekreipė jokio dėmesio į jaunąją žmoną ir nereagavo į jos nesuskaičiuojamus bandymus sugundyti, tai karalienė turėjo daug laiko pramogoms, šokiams, kazino, pyragėlių valgymui ir apsipirkimui parduotuvėse.
Atidžiau nagrinėjant Sofia’os Coppola kūrybą, jos filmuose lengva pastebėti nuoseklumą. Visi trys režisierės filmai yra absoliučiai skirtingi ir tarpusavyje nesusiję, tačiau savotiškai susilieja į vieną bendrą trilogiją. Kiekviename iš jų pasakojama apie jauną ir vienišą merginą, kuri prieš savo valią atsiduria nepažįstamame ir nepatinkančiame pasaulyje, bet įvairiais būdais mėgina ten surasti sau vietą.