Auksinių „Žalgirio” laikų krepšininkui svarbiausia gyvenime yra dvasios nepriklausomybė
2006-ųjų įvykiai Rimui Kurtinaičiui keitėsi kaip kaleidoskope. Pavasarį jis paliko Azerbaidžaną, kuriame jautėsi lyg karalius, vasarą – Lietuvos jaunimo rinktinę, kuri ne itin sėkmingai žaidė Europos čempionate, prasidėjus žiemai – Permės „Ural-Great” komandą, kurios rezultatai netenkino klubo vadovų.
Ir tik metų pabaigoje sėkmė vėl prisiminė šią Lietuvos krepšinio asmenybę. Naujasis Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treneris Ramūnas Butautas R.Kurtinaitį pakvietė dirbti kartu.
Nestinga apkalbų
46 metų R.Kurtinaitis niekada nebuvo toks žmogus, apie kurį būtų kalbama tik gerai.
Vieni jį myli, kiti – nemėgsta. Tačiau jis pats įsitikinęs, kad jeigu būtų buvęs „geras berniukas”, niekada nebūtų pasiekęs krepšinio aukštumų.
Šis auksinių „Žalgirio” laikų krepšininkas, dabar – treneris, nuolat būna įvykių sūkuryje. R.Kurtinaitis turi tvirtą nuomonę apie viską ir nebijo jos reikšti. Ir kalbėdamas nevynioja žodžių į vatą. Galbūt todėl jam niekada nestigo nei populiarumo, nei apkalbų.
Tačiau vienas dalykas yra tikras – sporte jis visada kėlė ir tebekelia aukščiausius tikslus. Tai žmogus, kuriam reikšminga yra tik prizinė vieta. Todėl nelaimėjęs medalių šių metų Europos jaunimo (iki 20 metų) čempionate jis iškart pasitraukė iš šios komandos vyriausiojo trenerio pareigų, o kai nepavyko sulipdyti „Ural-Great” žaidimo – jis be ginčų paliko ir Rusiją.
„Kai pasklido žinia, kad palieku Permę, per pusdienį radau praleistus 29 skambučius, – juokėsi R.Kurtinaitis. – Šiaip nevengiu atvirumo, bet tuomet kalbėti nenorėjau”.
Ambicijų būti pirmas neatsisako
– Rimai, 2006-ieji Jums buvo didelių permainų metai. Išvykote iš Azerbaidžano, atsistatydinote iš Lietuvos jaunimo rinktinės, pasitraukėte iš „Ural-Great” ekipos, bet tapote vienu iš nacionalinės komandos trenerių, – pokalbį su R.Kurtinaičiu pradėjo „Kauno diena”.
– Ir dar pasitraukiau iš Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio rinkimų (juokiasi). Paskutinę naktį ilgai galvojau – siųsti programą ar atsiimti kandidatūrą. Rinktinei šiuo metu yra nelengvas metas ir, manau, jai reikia trenerio, kuris šiuo metu būtų aukštumoje. Ramūnas Butautas dabar kaip tik buvo tinkamiausias kandidatas.
– Po pasaulio jaunimo čempionato sakėte, kad daugiau su Ramūnu Butautu kartu nedirbsite, nes nei Jūs, nei jis negali būti antruoju treneriu.
– Aišku, abu norime būti pirmi, bet jeigu situacija verčia, vienas pas kitą galime būti ir antruoju treneriu. Malonu, kad Butautas man paskambino ir pakvietė kartu dirbti rinktinėje. Mums abiem sekėsi, gerai vienas kitą suprantame. Antra vertus, kas yra pirmas ir antras treneris? Mes su Ramūnu kiekvienas turime savo planus, sėdime, ginčijamės, vienodomis sąlygomis vedame treniruotes. Dirbdami jaunimo rinktinėje mes ypač daug ginčydavomės. Tad mūsų darbe, kuris yra pirmas, kuris antras, labiau yra tik pavadinimas. Suprantama, savo ambicijų būti pirmas taip pat neatsiimu.
– Ar Ramūnas Butautas su Jumis tarėsi dėl kitų asistentų?
– Tarėsi. Tiksliau, jis klausė mano nuomonės, bet sprendimus reikės priimti pačiam. Sakiau: „Dziadai, spręsti tau, o aš prisitaikysiu”. Tarėmės dėl visos rinktinės personalo. Bus daug naujų veidų ir, manau, tai nebus blogai. Jeigu nori dirbti kitaip, turi keistis žmonės.
Geriausiems konkuruoti nereikės
– Ar jau įsivaizduojate Lietuvos rinktinės žaidimo modelį?
– Sunku pasakyti, kaip žaisime, kai nežinome, kokie krepšininkai susirinks. Tačiau jau aišku, kad kartu nepaleisime visų 20 kandidatų, nes būtų neteisinga jų atžvilgiu, atsirastų nereikalinga įtampa. Turime apsispręsti dėl pagrindo – 8-9 žaidėjų, kuriems vieta rinktinėje bus garantuota, kad jie galėtų ramiai rengtis čempionatui. Tai – Jasikevičius, Šiškauskas, Javtokas, broliai Lavrinovičiai ir dar keli žaidėjai, kuriems nereikia tarpusavyje kautis dėl vietos rinktinėje. O į likusias 3-4 vietas galės pretenduoti maždaug 12 žaidėjų.
– Tikitės, kad Šarūnas Jasikevičius atvyks į rinktinę šią vasarą?
– Dėl to reikia daryti viską. Europos čempionate kausimės dėl kelialapių į olimpiadą, todėl turime sukviesti visus stipriausius. Dar žadu pakalbinti ir Saulių Štombergą, kuris „Uniks” komandoje žaidžia kaip dievas. Buvo gražu žiūrėti, kaip jis iš geriausio „Ural-Great” gynėjo žąsiną padarė. Suprantu, kad tokią formą išlaikyti jam padeda poilsis vasarą, bet pabandyti jį įkalbėti pakeisti savo nuomonę verta.
Turi savo suformuotas vertybes
– Jūsų karjeros laikais stipriausi žaidėjai dėl sudėties nebijodavo reikšti savo nuomonės Vladui Garastui. Ar Jūs dabar, tapęs rinktinės treneriu, priimtumėte dabartinių žvaigždžių patarimus, ką kviesti, o ko ne į komandą?
– Kategoriškas šiuo klausimu nebūčiau. Dabar kiti laikai. Mes turėjome tarsi dvi žaidėjų grupes, viena buvo aukštesnio lygio ir tie skirtumai buvo labai dideli. Garastas mumis galėjo pasitikėti. Būdavo, susėdame Sabonis, aš, Chomičius, Marčiulionis, Karnišovas, Garastas ir rengiame strategiją, nes informacijos tuo metu dar trūko. Gerbėme vienas kito žinias ir taikėme jas savo žaidimui.
Nematau nieko blogo, jeigu ateis Jasikevičius ir pasakys, kad jam geriau žaisti su tuo ar su tuo krepšininku. Juk labai svarbu žaidėjus pritaikyti vieną prie kito. Vienaip matai iš šono, visai kitaip – pats būdamas aikštėje. Be to, Jasikevičius – intelektualas, Europoje jam nebuvo lygių ir jo pasakytos mintys būtų aukso vertės.
Su Šarūnu mes kartu dar žaidėme „Lietuvos ryte”, jam tai buvo pirmas sezonas Lietuvoje. Aš jam sakydavau: „Šarai, aš Kurtinaitis. Jeigu netiki, atnešiu tau savo medalius parodyti. Jau kai tik pamatai mane laisvą, tai ir duok kamuolį”.
– Ar Jūs turite savo, kaip trenerio, geležinę taisyklę?
– Turiu suformavęs savo svarbiausias krepšinio vertybes. Tai komandinis žaidimas ir drausmė aikštėje.
Nesėkmė Rusijoje streso nesukėlė
– Kodėl nesusiklostė Jūsų karjera Permėje?
– Pirmiausia noriu pasakyti, kad didelio streso dėl to nejaučiau, bet situacija nebuvo maloni. Į Permę rengtis sezonui atvykau rugpjūčio 1 dieną ir neradau nė vieno žaidėjo. Komandą rinkti pradėjome nuo nulio. Pasirengimo metu treniravau antrąją klubo ekipą, nes reikėjo kažką daryti. Pagrindinė komanda, neturėdama žaidėjų, prarado visą rugpjūtį, kai turėjo vykti svarbiausias pasirengimo sezonui etapas. Rugpjūčio pabaigoje, kai jau reikėjo pradėti kontrolinių varžybų etapą, į Lietuvą atvykome šešiese. Paskutinis žaidėjas atvyko rugsėjo 23 dieną, o spalio 6-ąją jau startavome. Pajėgių krepšininkų įsigyti mums nepavyko. O klubo ambicijos išlikusios kaip geriausiais laikais. Bet man Sergejus Belovas sakė, kad pirmuosius metus, kai pradedame viską nuo nulio, pasižiūrime, pabandome žaidėjus, o jau kitą sezoną koreguojame, ką reikia, ir kopiame aukštyn. Nepaisant visko, namie iki paskutiniųjų minučių kovėmės ir su CSKA, ir su „Uniks”.
Ketina įrodyti, kad išmano krepšinį
– Rusijos spauda citavo Sergejaus Belovo žodžius, neva darbas Azerbaidžane Jus nužudė kaip trenerį. Ką apie tai manote?
– Keista tai girdėti. Belovo komandą Klaipėdoje mūsų jaunimo rinktinė „sunešiojo” į vienus vartus. Bet aš nebijau jokių žodžių. Pirmiausia, mes su juo išsiskyrėme gražiuoju, tokie mūsų santykiai išlikę ir šiuo metu. Antras dalykas, kai prasidėjo nesėkmės ir tapo aišku, kad su kai kuriais legionieriais nepataikėme ir juos reikia keisti, leidimo tam negavau. Į mano argumentus, kad šie žaidėjai nesugeba įvykdyti mano reikalavimų, be to, nelabai nori dirbti, man buvo pasiūlyta nusileisti iki jų lygio ir žaisti taip, kaip jie gali. Klubo vadovų susirinkime pasakiau, kad žaidėjams nesugebant daryti tam tikrų veiksmų nematau jokių galimybių išlipti iš duobės. Ir pareiškiau, kad priimsiu bet kokį jų sprendimą – išeiti ar likti, nes yra normalu, kai žmonės duoda pinigus ir nori rezultato. Taip draugiškai, be pykčio ir išsiskyrėme. Belovas dar paprašė, kad nesidrabstytume purvais per spaudą. Šio susitarimo aš laikausi, nors galėjau pasakyti, kad tai jis man neužtikrino normalių darbo sąlygų, nes nesurinko geros komandos, o tai buvo jo darbas. Jis nepaėmė nė vieno žaidėjo, kurio prašiau prieš sezoną. Ir man nepriimtinas rusiškas žaidimo stilius „bėk ir mesk”. Aš bandžiau diegti komandinio žaidimo principus, su kuriais lietuviai tapo pasaulio jaunimo čempionais. Ką gi, man dabar reikės įrodyti, kad nesu 20 metų atsilikęs nuo Europos krepšinio, kad galėčiau jam paskambinti ir pasakyti: „Štai, Serioga, pasižiūrėk”. Galbūt man reikėjo paklausti Belovo, kodėl jis pats nebaigė vieno sezono Permėje, kai komandai buvo geriausi laikai. Beje, komandos žaidėjai rusai, kuriuos labai „griebiau”, apie mane nepasakė nė vieno blogo žodžio.
– Ar nemanote, kad vertėjo likti Azerbaidžane, kur buvote šlovinamas?
– Norėjau dirbti Rusijoje. Iš tiesų krepšinio trenerių darbo sąlygos šioje šalyje yra sudėtingos. Manau, ir Antanui Sireikai bus sunku. Gerai tol, kol viskas gerai klostosi. Bet daug kur, girdėjau – ir „Uniks” klube, yra su kirviu rankose laukiančių, kol tau nepasiseks. Taip yra dėl to, kad stipriausioms Rusijos komandoms vadovauja užsienio treneriai, o rusai yra nustumti į šoną. Mano įsitikinimu, dėl to kalti patys Rusijos treneriai, nes kažkur vėluoja.
Lakstyti su kojinėmis – ne nuodėmė
– Kai iš „Žalgirio” pasitraukė Ainaras Bagatskis, Jūs buvote minimas kaip realus kandidatas į jo vietą. Vėliau paaiškėjo, kad „Žalgirio” vadovai net nesvarstė Jūsų kandidatūros. Ar turite savo versiją kodėl?
– Manau, „Žalgiriui” reikia tokių trenerių, kurie klausytų klubo vadovų, o aš toks geras tai tikrai nebūsiu. Vienas mano draugų, bendraujantis su „Žalgiriu”, kartą sakė, kad aš esu per daug dygliuotas šiai komandai. Bet su gerais berniukais ne kažin ką laimėsi. Kai „Detroit Pistons” laimėjo NBA žiedus, jis buvo vadinami blogų vaikinų komanda.
Man dėl „Žalgirio” nesėkmių skauda. „Žalgiris” man visada reiškė pergalę. Be to, nesutinku, kad tai yra privatus klubas. „Žalgiris” visais laiko buvo ir bus visos Lietuvos komanda. Dėl dvasinių, emocinių dalykų reikia taikytis prie visuomenės poreikių.
– Galbūt Jūsų veržlus, nepriklausomas, o kartais ir nevaldomas charakteris taip pat turėjo įtakos, kad nepretendavote į „Žalgirio” trenerius?
– Jeigu yra netiesa, aš ir sakau, kad netiesa. Aš, būdamas Kūno kultūros ir sporto departamento direktoriumi, ir Algirdui Brazauskui pasakiau, kai jis per TV netiesą sakė. 1990 metais gyniau Lietuvos laisvę, esu laisvos šalies pilietis ir nebijau pasakyti, ką galvoju. Nemėgstu niekam pataikauti. Visą gyvenimą siekiau savo nepriklausomybės. Mokykloje nenorėjau būti priklausomas nuo mokytojų, kai visi stojo į komjaunimą, aš nestojau. Man neatrodo, kad teisybė visada turi būti daugumos pusėje.
– Už tai, būdamas Kūno kultūros ir sporto departamento direktoriumi, leidote sau baltomis kojinėmis po Klaipėdą palakstyti?
– Taip, o ką? Ar ką blogo padariau? Nuo to mano žinios nukentėjo? Per atostogas kaip noriu, taip elgiuosi. Po tų įvykių Klaipėdoje prabėgus kelioms dienoms sportinių šokių varžybose Vilniuje susitikau su Lietuvos Prezidentu Valdu Adamkumi. Sėdint prie vieno staliuko jis man pasakė: „Rimai, tu esi laimingiausias žmogus, kad gali tokius dalykus daryti”. Aš iš tikrųjų galiu kai kada pasielgti netradiciškai. Ir artimiausiu metu keistis nežadu (juokiasi).