Kazys SAJA, rašytojas:
„Sausio 2 dieną mus pribloškė žinia, kad savo bute netikėtai mirė – atgulus nebeprabudo – nepaprasto talento dailininkė Gražina Didelytė. Gražina turėjo didelę širdį, kuri stebino gydytojus, ir didžią dvasią, sklidiną meilės Tėvynei, gamtai, visatai.
Anksčiau esu rašęs, kad Didelytės pavardė tiksliai parodo jos esmę – ji iš tiesų didi kaip menininkė, o mažybinė priesaga nusako jos kuklumą, trapumą, švelnumą. Ji mėgo piešti miniatiūras, kurios jai pelnė daug tarptautinių apdovanojimų. Buvo pamilusi Dzūkiją, kur globojo kiekvieną medį, kiekvieną žolynėlį.
Savo ir visų Gražinos bičiulių sielvartą norėčiau apraminti teigdamas, jog Didelytė buvo laimingesnė už daugelį. Apdovanota išskirtiniu talentu, likimas jai buvo skyręs rūpestingą draugą ir globėją, o bauginančios mirties tarsi nebuvo – Gražina Didelytė tiesiog užmigo ir norisi tikėti, kad jai sapnuosis tie harmoningi žmogaus, gamtos ir kosmoso vaizdiniai, kuriuos ji piešė visą gyvenimą”.
Kai šventųjų Kalėdų išvakarėse LŽ korespondentai apsilankė pas grafikę Gražiną Didelytę, ši sutrikusi pasakojo apie ką tik pašto kurjerio įteiktą didžiulį įspūdingą albumą „Pasaulėvaizdis”. Jame – tarp 128 pasaulio dailininkų ir tiek pat garsiausių intelektualų savąją pasaulio sampratą pateikia Didelytė, savo darbu įsitraukusi į didžiulį tarptautinį projektą, pristatantį bendrą XX-XXI amžių sandūros pasaulio modelį.
Beje, menininkė nė nenujautė, kokiame svarbiame, daugiau nei dešimtį metų rengtame projekte dalyvavo. Nerūpėjo jai nei garbė, nei pripažinimas pasaulio antologijoje.
„Tik neklauskit, kur ir kada kokių premijų gavau, – LŽ korespondentei kalbėjo Didelytė. – Dabar labiausiai rūpi tik kūryba ir parodų katalogai. Koks didžiulis džiaugsmas matyti, kaip dirba kolegos kituose kraštuose. Vartau, džiaugiuosi, vertinu…”
Didelytė gimė 1938 metais Kaune, ten baigė mokyklą. Dvejus metus studijavo architektūrą, o 1961-1967 metais mokėsi Vilniaus dailės akademijoje (tuomet Dailės institutas). Didelytė – tarp tų dailininkų, be kurių neįsivaizduojamas Lietuvos grafikos menas.
Ne tik Lietuvos, bet ir Europos, net pasaulio grafika sunkiai suvokiama be subtilių, prasmingų, su niekieno darbais nesupainiojamų Didelytės kūrinių. Jos kūryba dar praėjusio šimtmečio aštuntąjį dešimtmetį pirmąkart parodyti už Lietuvos ribų – Vengrijoje – jai atnešė tarptautinį pripažinimą, o per keletą kūrybos dešimtmečių pelnė daugybę medalių, diplomų, premijų. Ir štai gyvenimo ir kūrybos svarbiausias akcentas – jos vardas pasaulio intelektualų antologijoje.
Paskui Baltąjį raitelį
Kaip garsi grafikė, visą savo gyvenimą skyrusi kūrybai, įvertinta savo šalyje? Didelytė, nuo 1971 metų Lietuvos dailininkų sąjungos narė, 2003-iaisiais pelnė išeivijos lietuvės dr.Genovaitės Kazokienės vaizduojamojo meno fondo premiją. Apdovanojimas įteiktas už geriausius meno kūrinius lietuviška tema per M.K.Čiurlionio gimtadienio iškilmes.
Apie tai Didelytė LŽ nekalbėjo. Kaip ir nesigyrė ypatinga dovana – Eugenijaus Žiemio poema „Pasiekti jūrą”: ji 1981- aisiais išspausdinta „Nemumo” žurnale, buvo dedikuota jai.
Tačiau nereikėjo jokių žodžių, aiškinimų, komentarų, kai pas Didelytę sutikome jos bičiulę mokslininkę Onutę Grigaitę, kai dailininkė ištiesė dovanų tik ką pasirodžiusią Aldonos Elenos Puišytės eilėraščių knygą „Baltojo Raitelio baladės” su savo iliustracijomis. Kaip spindėjo Didelytės akys! Kaip ji džiūgavo kalbėdama apie savo bičiulius, kurie gyvena šalia Rudnelės kaimo, dailininkės vertinamo labiau nei sostinės daugiabučio patogumai. Veržte veržėsi – kai tik sugis lūžusi ranka – į Dzūkiją, į ištuštėjusį kaimą, kur taip smagu dirbti ir ilgais žiemos vakarais su katyte Kite klausytis klasikinės muzikos programos.
„Didelytę įsidėmėjau prieš keletą dešimtmečių, kai pirmąkart parodoje pamačiau jos darbą, – kalba leidėjas, dailininkės bičiulis Vygandas Čaplikas. – Tai ypač gyvybinga, iki paskutinės gyvenimo dienos daug dirbusi menininkė. Mane labai žavėjo tarsi vaiko tyras Didelytės naivumas ir džiaugsmas, su kuriuo ji išplėstomis akimis žvelgė į pasaulį”.
Grafikės kūryboje – daug kerinčiai spindinčio baltumo. „Mėgstu baltą spalvą, – prieš atsisveikindama su LŽ žurnalistais prisipažino Didelytė, grįžtelėjusi į savo ciklą „Žiemos deivės”. – Todėl ir žiemą labai mėgstu. Tada, kai daug sniego, ypač išryškėja ir „išsišvarina” gamtos linijos ir peizažai, užplūsta gaivios mintys, tarsi savaime gimsta darbai.”
Atsisveikinimas su dailininke Gražina Didelyte šiandien nuo 15 val. Vilniaus laidotuvių rūmuose (Olandų g.22).