Vienu didžiausių XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio aukštuomenės skandalų, net kelis metus dominusiu visus Europos ir Amerikos visuomenės sluoksnius, galbūt turėjusiu tam tikrą įtaką pasaulio istorijai, buvo Didžiosios Britanijos karaliaus Edvardo VIII ir amerikietės Wallis Simpson meilės romanas. Kabaretuose dainavo daineles apie šią nelygią porelę, laikraščiai nuolat spausdino abiejų įsimylėjėlių nuotraukas, kiekvienas aukštuomenės vakarėlis prasidėdavo ir baigdavosi kalbomis apie Edvardą ir Wallis. Pagal to laiko nuostatas, monarchui vesti nekilmingą užsienietę, dar ir išsiskyrusią su pirmuoju vyru, absoliučiai nederėjo. Tačiau atsitiko neregėtas dalykas – šalies vyriausybės priverstas rinktis – Britų imperijos karūna ar gyvenimas su mylima moterimi – karalius Edvardas VIII atsisakė sosto! Užleidęs sostą savo broliui, pasivadinusiam Georgu V, jis gavo Vindzoro hercogo titulą ir galėjo susituokti su Simpson, bet turėjo visiškai pasitraukti iš politinio gyvenimo. Matyt, Didžiajai Britanijai ir visam pasauliui viskas išėjo tik į gera. Skirtingai, nei palankiai vertinęs Adolfą Hitlerį Edvardas – karalius Georgas V tapo moraliniu autoritetu, suvienijusiu britus atkakliai kovai su nuožmiu priešininku, nemažai prisidėjo prie antihitlerinės koalicijos pergalės Antrajame pasauliniame kare.
Užsakydavo klientai
Romantiška karaliaus meilės istorija, paskatinusi sukurti ne vieną legendą, neaplenkė ir auksaspalvio „Rolls Royce”, kuriuo Edvardas VIII neva važinėjo pas savo širdies damą. Pasakojama, kad 1934 metais karališkasis garažas užsakė dar soste sėdinčiam Edvardui VIII naują automobilį, žinia, patį brangiausią iš visų tada gamintų angliškų automobilių – „Rolls Royce”. Tokios klasės automobiliams pačios gamyklos paprastai kėbulų negamino, juos, kaip kostiumą ar batus, turtingi klientai užsakydavo individualiai pagal savo skonį ir finansines galimybes specializuotose ateljė. Karalius Edvardas VIII buvo jaunas, sportiškas ir nevedęs, tad jam geriausiai tiko sportinis kupė. Kita vertus, britų kėbulų ateljė išsiskyrė perdėm konservatyviu stiliumi. Karūnuotojo kliento žvilgsnis nukrypo į Žemyną – taip britai nuo seno vadina žemyninę Europą. Karalius galiausiai pasirinko Belgijos firmą „Jonckheere”, jai ir pristatė „Rolls Royce” gamykloje Derbyje rankomis kruopščiai surinktą ir išbandytą važiuoklę.
Aerodinaminis stilius
Tuomet kaip tik tapo madingu vadinamasis aerodinaminis stilius – tarsi prie žemės priplotas ir ištęstas automobilio siluetas, labai smarkiai atloštas priekinis stiklas, ratus gaubiantys ištęsto lašo formos sparnai, savo forma artilerijos sviedinį primenantys priekinių žibintų korpusai, ratų stipinus dengiantys aklini didelio skersmens gaubtai. Tačiau kaip kontrastas šioms pabrėžtinai aptakioms linijoms vis dar išliko tradicinis plokščias radiatorius, papuoštas kokia nors automobilio gamintoją simbolizuojančia figūrėle ar emblema. Kaip tik tokia karaliui ir buvus užsakyta kupė. Tačiau belgų firmos kėbulų meistrai, lyg pirmiau išvardytų avangardinio stiliaus bruožų šiam „rollsroisui” būtų buvę per mažai, automobilio kėbului pritaikė skritulio formos dureles, atsidarančias prieš važiavimo kryptį, o nuo stogo viršaus iki užpakalinio buferio nuleido kažką panašaus į peleką. Vidurinė „peleko” dalis atsiversdavo atidengdama bagažinę, kurioje tilpo trys lagaminai ir atsarginis ratas. Legenda teigia, kad kėbulą belgai nudažė aukso dažais – šešiems kėbulą dengusiems dažų sluoksniams prireikė net 6 svarų aukso miltelių. Po to nudažytą kėbulą padengė 17 (!) sluoksnių skaidraus apsauginio lako. Kiekvieną lako sluoksnį kruopščiai išdžiovindavo, nupoliruodavo ir tik po to purkšdavo kitą.
Specialiai apdoroti
Automobilio stiklai irgi buvo specialiai apdoroti, kad salone sėdintieji viską matytų gerai, o iš lauko įžiūrėti, kas sėdi automobilyje, nebūtų galima. Absoliučia retenybe tapo durelių langų konstrukcija – kiekvieną stiklą sudarė du pusapvaliai segmentai, kurie paleidus elektros varikliuką išsiskleisdavo arba susiglausdavo kaip vėduoklė. Automobilis turėjo visą, kokią tik 1934 metais buvo galima turėti, komforto įrangą: radijo imtuvą, ventiliatorius, minibarą, elektrinius žiebtuvėlius cigaretėms. Tiesa, legenda nepaaiškina, kodėl salone gamintojas sumontavo sėdynes, kurių atlošus buvo galima nulenkti ir taip padaryti dvi miegamas vietas. Tikrai abejotina, ar Jo karališkoji didenybė nakvotų automobilyje, net jei tai „rollsroisas”, užuot apsistojęs vienoje iš savo pilių ar jo rangą atitinkančių viešbučių.
Legenda liūdnesnė
Beje, pasakotojai visada pabrėžia, kad įrengti saloną karališkasis garažas belgams nepatikėjo. Po to, kai ant važiuoklės buvo sumontuotas kėbulas, automobilis sugrįžo į Angliją, į garsios firmos „Hooper”, per kelis dešimtmečius iš tikrųjų „aprengusios” ne vieną karališkajai šeimai skirtą automobilį, dirbtuves, kur kupė saloną išmušė raudonu aksomu ir raudonai dažyta oda, o ant grindų paklojo baltą kailį.
Nors to meto „Rolls Royce” automobiliai variklių galia (ir maksimaliu greičiu) pasigirti negalėjo, karališkajai kupė neva buvo įdėtas 200 AG motoras, leisdavęs pasiekti 190 km/h greitį. Tačiau toliau legenda vis liūdnesnė – įsimylėjęs karalius negalėjo ilgai džiaugtis unikaliu savo automobiliu. Kadangi Didžiosios Britanijos iždui ši kupė atsėjo astronominę tiems laikams sumą – 100 tūkst. dolerių – iš karto, kai tik Edvardas VIII atsisakė sosto, kietaširdžiai valdininkai auksaspalvę kupė pardavė iš varžytinių, tačiau vos už 30 tūkst. dolerių… Beje, tai irgi ne tokie jau maži pinigai – palyginti pasakysime, kad tais metais pats brangiausias amerikietiškas „Cadillac V16”, nelygu kėbulas, beje, irgi užsakytas atskirai, kainavo nuo 6 iki 10 tūkst. dolerių.
Dingęs iš akiračio
Po 1937-ųjų automobilis ilgam buvo dingęs iš visuomenės akiračio – jį nusipirko kažkoks Amerikos milijonierius… Ir visai netikėtai vėl pasirodė 1957 metais Niujorke, „Madison square garden” manieže, kur vyko pasaulinė visų laikų sportinių automobilių paroda. Šioje parodoje „rollsroisas” gavo specialų prizą už išvaizdos unikalumą.
Kuo arčiau mūsų dienų, tuo šio automobilio istorija tampa realesne. Pakeitęs kelis savininkus Amerikoje, „rollsroisas” už 1,5 mln. dolerių atiteko kolekcininkui iš Japonijos. Šis jį laikė paslėptą, ir tik visai nesenai automobilis grįžo į JAV, kur jį restauravo Los Andžele esantis Peterseno automobilių muziejus, 2005 metais vėl pademonstravęs daugiau kaip 6 metrų ilgio unikumą plačiajai visuomenei. Tikrai įdomi istorija. Gaila, bet joje tik dalis teisybės – tai ta dalis, kur pasakojama apie automobilio kėbulo gamybą ir salono įrangą.
Gerokai senesnė
Iš tikrųjų šis automobilis, tiksliau – jo važiuoklė yra gerokai senesnė, nei pasakoja legenda. 1925 metais „Rolls Royce” gamykloje šiandien jau pamirštam užsakovui buvo pagaminta modelio „Phantom I” važiuoklė. Ji buvo gana archaiška, nes niekuo nesiskyrė nuo ankstesnio, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą sukurto „Rolls Royce Silver Ghost” modelio važiuoklės – aukšta, ilga 4830 mm baze, motociklo tipo ratais, „apautais” siauromis 7,5-18 colių padangomis, nedalomais tiltais ir išilginėmis lingėmis priekyje ir gale. Iš tikrųjų naujiena buvo tik 6 cilindrų 7,7 litro darbo tūrio variklis, turintis viršutinius vožtuvus. Jo galia visai neįspūdinga – 110 AG/2300 aps/min, užtat didžiulis didelio litražo motoro sūkio momentas leisdavo sunkiam automobiliui labai sklandžiai įsibėgėti, neperjungiant pavarų.
Imdavo girgždėti
Priminsiu įdomų faktą – firma „Rolls Royce” ir tada, ir dabar tradiciškai vengia nurodyti variklio galingumą, pasitenkindama teiginiu: „Galingumo pakanka visais atvejais”. Taigi minėtas galingumas nustatytas ne gamintojo. Automobilio greitis siekė maždaug 140 km/h. Kėbulus, kaip minėta, „rollsroisams” užsakydavo atskirai. Šiam automobiliui pirmą, dar atvirą kėbulą, pagamino firma „Hooper”. Jis turėjo medinį karkasą, apkaltą rankų darbo skardos (plieninės arba aliuminio) elementais. Kaip žinoma, intensyviai eksploatuojamas toks kėbulas gana greitai „atgydavo” – pradėdavo girgždėti važiuojant per nelygumus, persikreipdavo jo durelės, įtrūkdavo stiklai. Todėl brangiems automobiliams neretai po kelių metų užsakydavo pagaminti naują kėbulą, ypač jei pasikeisdavo ir savininkas.
Daugybė prizų
Taip atsitiko ir su automobiliu, apie kurį pasakojame – naujasis savininkas „nurengė” jį ir 1934 metais užsakė naują, šį kartą kupė tipo kėbulą. Gaila, bet „Jonckheere” firmos archyvai sudegė, tad kas buvo tas užsakovas, šiandien sunku pasakyti, bet tikriausiai ne karalius – jis tikrai nebūtų naudojęs senos važiuoklės. Parengtas kelionei auksaspalvis „rollsroisas” svėrė 3,245 tonos. Mat, kaip minėta, važiuoklė buvo gana aukšta, tad stabilumui kelyje užtikrinti gamintojas į rėmą įmontavo papildomą svorį, garantavusį žemą svorio centrą. Tais pačiais 1934 metais dar kvepianti dažais unikali kupė gavo pirmąjį iš daugybės prizų – Prancūzijoje, Kanuose, jis be konkurencijos laimėjo čia vykusį „Concours d�Elegance”. 1937 metais „Rolls Royce Phantom I Jonckheere Coupe” – toks ilgas ir sudėtingas visas automobilio pavadinimas – iš tikrųjų parduodamas į JAV.
Keitėsi savininkai
Amerikiečiai iš karto sumojo: puiki proga gauti pelno. Paskelbiama, kad į šalį atgabentas sosto atsisakiusiam karaliui priklausęs automobilis, kuriuo jis važinėjo su savo mylima. Prasideda ne vienus metus trukęs šou, aplankyta daugybė miestų ir miestelių. Visur pasižiūrėti specialiu vilkiku atgabento automobilio susirinkdavo minios smalsuolių, ir kiekvienas jų mokėjo pinigus už galimybę pamatyti „rollsroisą”. Už kur kas didesnę sumą buvo galima nusifotografuoti šalia automobilio, o sumokėjus dar daugiau – ir atsisėdus prie vairo. Verslininkas Maxas Obie su žmona Cecylia, apsirengusia kaip Simpson, mielai pozuodavo nuotraukoms šalia automobilio ir per kelis metus susižėrė keleriopai didesnę sumą, negu investavo į pirkinį. Vėliau „rollsroisas” kelis kartus keitė savininkus.
Nesukliudė laimėti
Beje, automobilis restauruotas amerikietišku stiliumi – ne visiškai atstatant automobilio originalumą, o pagal savininko Bobo Peterseno pageidavimą. Todėl šiandien kažkada buvusi aukso spalvos kupė – juodas kaip naktis. Dabartinis jo savininkas nusprendė, kad tokia spalva reprezentaciniam automobiliui labiau tinka. Laimei, salonas liko kaip buvęs – raudonas. Nepatiko įmantrios formos „dviaukščiai” buferiai – liepta juos nuimti! Tiesa, tai nesukliudė „Rolls Royce Phantom I Jonckheere Coupe” 2005 metais automobilių grožio konkurse Peeble Beach kurorte (Kalifornija) laimėti bene labiausiai prestižinį iš visų automobiliams veteranams teikiamų prizų.