V.Landsbergiui priešas – lyg išsėtinė liga

Šventosios vienkiemyje su žmona poilsiaujantis Vytautas Landsbergis kuria eilėraščius ir nebesistengia pakeisti pasaulio.

Pirmą kartą po daugelio metų politikas teigia išsiruošęs kelias savaites truksiančioms atostogoms. Europarlamentaras pajūryje ilsėsis iki liepos pabaigos. Vis dėlto pakalbintas nevengia klausimų apie politiką, kurios jis pats niekada nevadina purvina. Pasak V.Landsbergio, politiką purvina padaro purvini žmonės. Profesorius nesureikšmina fakto, jog dėl savo įspėjimų apie galimas grėsmes iš Rusijos buvo tapęs pašaipų objektu, ir teigia, kad grėsmė tebėra. Tik ji dabar – kur kas subtilesnė – lyg išsėtinė liga.

– Kodėl atostogoms pasirinkote Šventąją?

– Kažkada važiuodavome į Nidą, tačiau jau keletą metų renkamės Šventąją. Ten mūsų mėgstama atostogų vieta. Pirmą kartą išsiruošėme tokioms ilgoms atostogoms. Tiesa, ir jas teks nutraukti porą kartų. Šią savaitę su žmona Gražina buvome atvykę į Klaipėdos vaikų ligoninę, kur perdavėme operacinę aparatūrą, o sekmadienį važiuosime į mano tėviškę – Kačerginę. Švęsime šventas Onas. Tai yra šeimos tradicija. Tą dieną susirenka visa didelė mūsų šeima. Pusseserės ir pusbroliai – taip pat. O paskui grįšime atgal į Šventąją. Kačerginėje yra mūsų vasarnamis, kurį vadinu tėviške, nes Kaune šeimos namo nebeturime. Vasarnamyje praleidžiame nemažai laiko, tačiau vasarą labai norisi prie jūros.

– Savaitgalį Klaipėdoje Jūros šventė. Ar ruošiatės dalyvauti?

– Aš labai atsiprašau klaipėdiečių, bet turbūt švęsiu ramiau.

– Iš ramių atostogų noriu nublokšti Jus atgal į politiką. Dar prieš keletą metų nuolat primindavote apie galimas grėsmes Lietuvai iš Rusijos. Ne vienas mėgdavo iš to pasišaipyti. Tačiau laikas ir kai kurių vyrų politinė karjera, ekonominės sankcijos parodė, kad buvote teisus.

Kaip jaučiatės, jog tada buvote neišgirstas?

– Man nieko naujo, kad aš lieku neišgirstas, pajuoktas arba nesuprastas. Tai mažos reikšmės dalykai. Kur kas blogiau, kad prarandamas laikas nenorint girdėti arba pasiduodant pigiai propagandai. Bet ką gali padaryti, jei ir tarp Vakarų politikų buvo tokio pasidavimo. Vakaruose taip pat manoma, jog Rusijoje dabar demokratija, kad ten viskas kitaip. Kadangi iš Rusijos nebėra raketinės konfrontacijos bei nebekyla Pasaulinio karo grėsmė, tartum pasikeitė laikai. Tačiau dabar matome, jog nepasikeitė. Pasikeitė tik pasaulinės konfrontacijos formos, o grėsmės tapo dar netgi didesnės nei iki šiol, nes šiandien nebeaišku, kam smogti atgal. Dabar priešas – lyg išsėtinė liga.

– Ar jūs vis dar drįstumėte įspėti dėl grėsmių iš Rusijos?

– Šiandien jau kitokia grėsmės būti Rusijos pavaldume kokybė. Iki šiol ten tebemąstoma apie interesų sferą Lietuvoje. Kol kas tai neištrinta iš sąmonės. Prisiminkime, kaip stulbinamai prieš metus pasielgė Rusijos prezidentas, pagirdamas Molotovo-Ribentropo paktą. Matome, kad Rusijos politikų sluoksniuose mąstysena visiškai nesikeičia. Keičiasi tik priemonės, o tikslai lieka tie patys – valdyti aplinkines šalis ir tas, kurios buvo valdomos ir ištrūko. Pastarosioms yra ir pykčio, ir pagiežos. Nors jos jau tapusios Europos Sąjungos narėmis, siekiama kaip nors atgauti valdančią įtaką. Šiandien jau matome, kad galingas valdymo būdas yra prasiskverbimas į žmonių sąmonę ir svarbiausių socialinių ekonominių svertų, kokia yra energetika, valdymas.

Atsiranda prablaivėjimo pavyzdžių. Kairiosios pusės valdantieji vis tikėjosi, kad mes iš Rusijos turime tam tikrų lengvatų, patogumų ir panašiai. Parduodant Lietuvos dujų ūkį „Gazpromui” buvo gauti pažadai, jog dujų kainos nesikeis. O dabar išgirstame, kad kainos keisis. Visokie pažadai arba oficialūs pareiškimai iš Rusijos valdžios yra nieko neverti. Jie – nepatikimi. Pažado bus laikomasi tiek, kiek patogu.

– Ar nemanote, kad Rusijos sprendimui padidinti Lietuvai dujų kainas įtakos galėjo turėti Jūsų raginimai atlyginti okupacijos metu padarytą žalą arba Prezidento atsisakymas vykti į Maskvą gegužės 9-ąją?

– Ne. Manau, ateina laikas tokioms priemonėms prieš kaimynus. Tai buvo daroma ir Ukrainos, ir Gruzijos atžvilgiu. Mes esame negeri, nepaklusnūs, gal kas nors mano, – nedėkingi motinai Rusijai. Manau, kad tokį sprendimą susieti su kokiais nors įvykiais būtų per daug naivu.

– Peržvelgus politines partijas, kurios yra valdžioje, gali susidaryti įspūdis, kad Lietuvoje politika – visiškai degradavusi ir amorali. Gal toks įspūdis klaidingas?

– Deja, jis nėra klaidingas. Politika nėra kažkas abstraktu. Tai – valstybės reikalai. O juos vykdo žmonės, vadinami politikais. Viskas priklauso nuo žmonių. Niekada nesutikau su tokiu posakiu, kad politika – purvinas dalykas. Visada sakydavau: „Kokie žmonės, tokia ir politika”. Jei purvini žmonės, purvina ir politika. Jei nesąžiningi žmonės, nesąžininga ir politika. Trumparegiai ir savanaudžiai žmonės tokia pat padaro ir politiką savo grupei, klanui arba asmeniškai sau.

Kaip čia būnant valdžioje nepasiimti gero kaušo iš aruodo? Deja, šiandien laimi ta pažiūra, kad griebti sau yra teisinga. Esą visi taip daro, o kurie nedaro, yra kvailiai. Tokią pažiūrą bandoma įskiepyti visuomenei, kuri kai kada net nepyksta ant sukčių, esančių valdžioje.

Visuomenė – letargo būsenoje. Gyvenimas suprantamas panašiai kaip sovietų laikais – valdžia kažkas kita, tai ne mes. Žmonės susitaiko su padėtimi. Jie mano, kad vis tiek nieko negali pakeisti. Kaimyninėse šalyse, Ukrainoje ir Gruzijoje, žmonės pakilo ir pakeitė valstybės gyvenimą. O jei daugybė žmonių sėdės ir lauks arba nieko nelauks, kadangi vis tiek geriau nebus, tai ir nebus.

– Ar siūlote Lietuvai revoliuciją?

– Mes jau pergyvenome taikingą revoliuciją ir matome, kad ir kitur vyksta tas pats. Tačiau revoliucija – tai dvasios pakilimas, sutelktas didesnis nei paprastai žmonių aktyvumas. Sąjūdžio laikais žmonės tikėjo, kad gyvenimas gali būti kitoks, ir pakeitė galimybes. O tikrovė išėjo ne visai tokia, kaip buvo įsivaizduojama, todėl, kad trumpo, vos poros metų, pakilimo nepakako, ir inercija patraukė atgal.

– Lietuvos Prezidentas šiandien nepavydėtinoje situacijoje. Mato blogybes, tačiau nieko negali pakeisti. Kritiniais momentais visada svarstoma, ar ne per menkos jo galios.

– Prezidento galios apibrėžtos Lietuvos Konstitucijoje. Joms labai daug prideda arba neprideda Prezidento moralinė nuostata bei laiku ir reikiamu būdu pasakyti vertinimai. Juos žmonės girdi. Ypač tokio Prezidento kaip Valdas Adamkus, kuris sugeba išlikti moraliniu autoritetu.

– Kaip vertinate Lietuvos Premjero jau gerus metus užimtą poziciją apskritai nieko nevertinti ir nekomentuoti?

– Tai yra būdas išvengti atsakomybės. Tačiau tokiame poste žmogus negali vengti atsakomybės. Jo įtaka galėtų būti labai didelė, jei jis norėtų poslinkių į gera. Gal jis linkęs pasitenkinti tuo, kas yra, ir tvarkyti mažesnius reikalus. Nors kartais imasi ir labai didelių. Pavyzdžiui, tokių kaip Lietuvos energetikos likimas. Jo pasisakymai kelia nerimą.

– Kokią išeitį matote „Mažeikių naftos” situacijoje?

– O čia tikriausiai daugiausiai priklauso nuo A.Brazausko.

Padėtis atrodo paradoksali. Įmonė yra pati pelningiausia Lietuvoje. Jos vertė nepaprastai pakilo. Aš įsitikinęs, jog taip nutiko dėl to, kad prieš penkerius metus ji nebuvo atiduota „Lukoilui”. Tuomet atrodė – kitaip ir būti negali: įmonei grėsė bankrotas, jos laukė realus būsimas savininkas, jau turintis tinklą Lietuvoje ir labai gerus draugystės ryšius su žymiais Lietuvos žmonėmis. Tai, kas buvo padaryta – trečdalis akcijų perleista Amerikiečių kompanijai, – be galo supykdė oponentus ir Rusijoje, ir Lietuvoje. Mūsų partija nukentėjo politiškai, nes kampanija buvo masinė ir įtikinanti. Dabar įmonėje likusi valstybės dalis vertingesnė nei tada visa įmonė.

Prieš keletą metų valstybei buvo likę du trečdaliai „Mažeikių naftos” akcijų. Vėliau A.Brazausko vyriausybė dar dalį pardavė. Liko 40 proc. akcijų, kurios nesuteikia valdymo galios, tačiau gali stabdyti kvailus sprendimus. Tačiau jei šiandieninė vyriausybė parduos dar 10 proc. akcijų, apie kokią galimybę kalba Vyriausybės vadovas? Lietuva nebeteks tokios galios, o likusios mūsų valstybės akcijos nuvertės.

„Jukos” pasirodė padori kompanija, siekianti tarptautinių standartų. Ir „Mažeikių nafta” buvo valdoma neblogai. Tačiau pati „Jukos” yra žlugdoma. Dėl to daug kas gąsdinami, kad per „Jukos” žlugdymą ateis Rusijos vyriausybė ir pasiims „Mažeikių naftą”. Iš tikro taip neatsitiktų, jei pati Lietuva su tuo nesutiktų. Viską gali nulemti ketinimai parduoti 10 proc. akcijų.

– Ar Šventojoje kuriate eilėraščius?

– Kartais ateina į galvą koks nors, tai užrašau. Kartais parašau ir vaikams. Čia vienas tokių. Apie saulėlydį prie jūros:

Saulė žeme ridinėjosi

ir nusirito – „bum”.

Plaukė ji jūrom vėjuose,

tarsi dangum.

Ten, už bangų, kur Švedija,

menkė apėdė ją.

Saulė ten ir nuskendo,

nes nesurado kranto.

Jolanta Juškevičienė