Užsieniečiai skundžiasi ne lankytinų objektų, o informacijos stygiumi
Dieną su miesto svečiais praleidę „Kauno dienos” žurnalistai fiksavo jų patiriamus įspūdžius. Duobėtos gatvės, prasti dviračių takai, angliškai nekalbantys automobilių aikštelių kontrolieriai, mažai valiutos keitimo punktų, turizmo informacijos centrų, lankytinų vietų nuorodų miesto gatvėse, kempingų ir keista kauniečių reakcija į juodaodžius. Tokius Kauno trūkumus nurodė daugelis turistų, su kuriais žurnalistai vieną dieną praleido Kauno gatvėse, aikštėse ir kitose lankytinose vietose. Tiesa, daugelis jų Kaunui pažėrė ir nemažai komplimentų.
Rekordinis užsieniečių antplūdis
Šiomis dienomis Kaune – kaip niekada daug užsieniečių. Į antrą pagal dydį Lietuvos miestą atvyko beveik 1000 lengvaatlečių, kurie varžysis Europos jaunimo lengvosios atletikos čempionate. Daugelis jų ryte treniravosi, kiti ilsėjosi po kelionės į Lietuvą.
Daugiausiai turistų nuo pat ryto būriavosi prie Kauno pilies ir Rotušės aikštėje. Į pastarąją atvyko ir vokiečių turistų automobilis. Išlipęs vyras pasiteiravo, per kiek valandų spės apžiūrėti gražiausias miesto vietas.
„Vos sugebėjome surasti Kauno senamiestį”, – laužyta anglų kalba pripažino per Baltijos valstybes keliaujantys vokiečiai Ina ir Tomas Ziobergeriai. Daugelis turistų Kaune praleidžia vos kelias valandas, todėl jie nespėja pastebėti miesto trūkumų, tiesiog grožisi antrojo šalies miesto architektūra, siauromis senamiesčio gatvelėmis. „Kol kas čia man labai patinka”, – kalbėjo turistas iš Saksonijos.
Po akimirkos jis įžvelgė pirmąjį miesto trūkumą. „Kur susimokėti už automobilio stovėjimą? – paklausė vokietis. „Reikėtų palaukti vyro, vilkinčio žalią liemenę”, – paaiškinau. Laukėme kokias penkiolika minučių. Be abejonės, per tą laiką vokiečiams papasakojome apie Kauną, Lietuvą, spartų jos ekonomikos augimą. „Nežinau, ką būtume veikę be jūsų”, – nusišypsojo vokietis, kai Rotušės aikštėje pagaliau pasirodė bilietų už automobilių stovėjimą pardavėjas. „Vokietijoje yra dvejopi automatai – į vienus galima mesti monetas, į kitus kišti specialias korteles”, – paaiškino Tomas.
Kai šis menkas nesusipratimas buvo išspręstas, vokiečių pora ėmė sukti galvą, ką Kaune derėtų aplankyti. Paprastai tokiais atvejais turistai skuba į informacijos centrus, kelią į kuriuos daugelyje Europos miestų nurodo gausūs kelio ženklai ir kitos nuorodos, tačiau Kauno rotušės aikštėje vokiečiams nepavyko rasti nė vieno ženklo, kuris leistų sužinoti apie už kelių šimtų metrų Kauno pilyje įkurtą Turizmo informacijos centrą. Paaiškinę, kur jiems derėtų eiti, sutarėme susitikti po kelių valandų.
Galima išsisukti koją
Įdienojus į Rotušės aikštę viena po kitos ėmė plūsti turistų grupelės. Iš pradžių – vokiečiai, vėliau – lenkai, japonų verslininkai. „Keista, kad Kaune lankosi tiek daug turistų”, – pastebėjo keli ant suoliuko sėdėję vidutinio amžiaus kauniečiai. Jų reakcija iš tiesų buvo taikli, nes daugelis turistų būtent lankosi, retas jų išleidžia nors vieną eurą ar litą. „Kol kas nieko negaliu pasakyti apie jūsų miestą. Kaune esame vos keliolika minučių. Man labai patinka seni miesto statiniai, ypač bažnyčios”, – kalbėjo su turistų grupe į Kauno arkikatedrą baziliką ėjusi vokietė Bėrbel Tiobe. Vakarų Vokietijoje gyvenanti moteris skundėsi tik dėl vieno: „Gaila, kad šiek tiek lynoja”. „Man keista, kad tokioje aikštėje vos keli žmonės”, – nusistebėjo vokiečių turistė.
Su šia grupe paėjėjome Vilniaus gatve. Turistai žvalgėsi į senuosius miesto pastatus, kai kurie domėjosi galimybe įsigyti suvenyrų.
„Oi, vos neišsinarinau kojos”, – staiga sušuko viena turisčių. „Štai jums ir trūkumas. Pastebėjau, kad duobėta ir ta graži miesto aikštė. Gal tai seno miesto požymis”, – kiek ironiškai kalbėjo vokietė ir tarp kitko pasiteiravo, kaip du pro šalį Vilniaus gatve riedėję turistai tokiu grindiniu gali važiuoti dviračiu.
Nerado, kur išsikeisti eurų
Tie du turistai – tai iš Ispanijos per Baltijos šalis keliaujantys Lausa Mourazos ir Luisas Domingevesas. Į Lietuvą jie atvyko sekmadienį. Aplankė Trakus, sostinę, kitas Lietuvos vietas. „Nepatikėsite, bet sekmadienį Kaune neradome, kur išsikeisti eurų. Nedirbo nė vienas bankas ar pinigų keitykla. Kol nuvažiavome iki sostinės, net neturėjome, ko atsigerti, gėrimų atsargos buvo pasibaigusios”, – aiškino užkandžiauti prisėdę dviratininkai.
Kaunas jiems paliko neblogą įspūdį, tačiau juos nustebino nemažos kai kurių paslaugų kainos. „Norėjome pernakvoti viešbutyje, tačiau sostinėje – labai didelės kainos, todėl grįžome į Kauną. Čia mums pasakė, kad iki savaitės pabaigos nėra nė vieno laisvo kambario”, – apgailestavo per Baltijos šalis keliaujantys dviratininkai.
Didžiausią įspūdį jiems paliko Trakų pilis ir tai, kad Lietuva, jų žodžiais, pakankamai moderni šalis. „Kiek stebina kontrastai tarp didesnių ir mažesnių Lietuvos miestų. Buvome Jurbarke ir atvirai pasakysiu, kad tas miestas atrodo apleistas. Kaune ir Vilniuje viskas gerokai moderniau. Manau, kad Lietuva turi didžiulį potencialą”, – kalbėjo L.Mourazos.
Negailėdama komplimentų mūsų šaliai, moteris nevengė ir kritikos, ypač dėl prastų dviračių takų. „Jūsų miestas įsikūręs dviejų upių santakoje, o norėdami ją pasiekti, privalome važiuoti pramoniniais rajonais, daugelyje šalių dviratininkams takai įrengti prie pat upių”, – sakė su širdies draugu keliaujanti moteris.
Lietuvoje jie ketina viešėti dar kelias dienas, vėliau per Lenkiją, Vokietiją ir Prancūziją grįžti į Ispaniją. „Nepagalvokite, kad taip sakome visose Europos šalyse, tačiau Lietuva iš visų Baltijos šalių mums labiausiai patiko”, – sėsdami ant dviračių kalbėjo ispanai.
Nejaukiai jaučiasi juodaodžiai
Šiomis dienomis turistų gausu ir Laisvės alėjoje, ypač sportininkų, iš minios išsiskiriančių ryškiais sportiniais kostiumais. Jiems nereikia rūpintis nei viešbučiais, nei ekskursijomis, tačiau daugelis mielai išeina pasivaikščioti Kauno gatvėmis. Pro Laisvės alėjos fontaną ėję Šveicarijos lengvaatlečiai buvo gerai nusiteikę. „Mums tikrai nieko netrūksta. Gyvename studentų viešbutyje, pas mus čia labai linksma ir gražu”, – šypsojosi sprinteris Malkolmas Ralfas Njoungas. Vaikinai spėjo pastebėti gražias Kauno merginas ir nuolat alkoholį vartojančius vyrus.
„Mums susidarė įspūdis, kad Lietuvoje visi geria alų”, – sakė kitas šveicarų atletas Filipas Dunkas. Juodaodis sportininkas Faustas Santinis prisipažino jau seniai sulaukęs tiek dėmesio. Žmonių žvilgsniai į atletą krypsta tikrai ne dėl sportinių pasiekimų. „Matau, kad Kaune labai myli egzotiškus žmones, – kvatojo šveicarai. – Kol kas sutikome tik dar vieną juodaodį. Matyt, žmonės prie jų nėra pratę”.
Ar šveicarai poilsiui rinktųsi Lietuvą? „Galbūt, mums čia visai patinka. Vienos merginos ragino apsilankyti naktiniuose klubuose”, – pasakojo šveicarai, skubėdami į paskutinę treniruotę prieš vieną svarbiausių sezono startų.
Nakvoti – į kitą miestą
Prie Laisvės alėjos fontano įsikūrusioje kavinėje padavėja sunkiai susikalbėjo su keliais turistais. „Nežinau, ko jie nori. Sako, nekalba angliškai, tai ką man daryti?” – pasiteiravus, dėl ko kilo incidentas, atsakė mergina.
Keli lenkai klausė, kodėl mergina negali jų aptarnauti. „Ji nelabai mandagi. Vilniuje su padavėjais lenkiškai susišnekame be jokių problemų”, – priekaištavo pagyvenę kaimyninės šalies gyventojai. Panašių problemų miesto kavinėse ir restoranuose kyla ir kitiems angliškai nekalbantiems turistams, tačiau jie miesto maitinimo įstaigose – reti svečiai.
Tuo metu jau skubėjome į Rotušės aikštę, kur baigę ekskursiją po įžymias miesto vietas turėjo grįžti vokiečiai Ina ir Tomas Ziobergeriai. Jie jau laukė prie automobilio. „Kaunas mums labai patiko. Skaniai pavalgėme, daug pamatėme”, – šypsojosi vokiečiai. Jie nusprendė nakvoti Kaune. Kai pasiteiravo, kur galėtų apsistoti, privalėjome pasakyti, kad visi viešbučiai užimti. „Mes įsikursime kokiame nors kempinge. Kur jis yra? Gal galėtumėte nubraižyti planą?” – pasiteiravo Tomas. Tačiau jiems negalėjome padėti, nes mieste yra vienas kempingas ties Pažaislio vienuolynu, tiesa, ir jį greičiau galima vadinti tik paprasta aikštele, kurioje nėra net dušo ar karšto vandens, todėl vokiečiams patarėme vykti jūros link. „Nejaugi nebus kur apsistoti?” – dar kartą pasiteiravo prie Kauno arkikatedros bazilikos besifotografavę vokiečiai.
Remigijus Jurgelaitis