Požiūriai į Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) atliktą tyrimą ir paskelbtas jo išvadas dėl Valstybės saugumo departamento (VSD) triukšmingai išsiskyrė: vieni į jį žvelgia kaip į valstybinės reikšmės beveik žygdarbį, kuris perkirto Gordijo mazgą, į kurį susipynė politikos, verslo ir žiniasklaidos pražūtingos gijos. Kitiems atrodo, kad komiteto darbo vaisiai nėra valstybei naudingi. Kaip viskas atrodo stebėtojui iš šalies?
Kad departamento trūkumus ir blogybes reikia taisyti, turbūt niekas neabejoja. Bet kokiu būdu tai darytina? Ar situaciją galėtų iš esmės pakeisti vadovo pakeitimas? Tikriausiai ne. Viena iš pagrindinių blogybių yra informacijos nutekėjimas, suteikiant galimybių ją panaudoti politiniam šantažui ir verslo bei politikos grupuočių tarpusavio kovai. Bet ar turėtų galimybių tegul ir pats griežčiausias ir teisingausias vadovas užkirsti šitam kelią? Ar čia nereikia pirmiausia imtis priemonių prieš tokios informacijos ieškotojus ir pirkėjus bei skelbėjus, nes tik pradingus paklausai savaime išnyktų ir pasiūla.
Ar turi komitetas teisę reikalauti, kad VSD atskleistų visuomenei visą savo turimą informaciją apie verslo ir politikos grupuočių tarpusavio ryšius? Turbūt ne. Juk tai – operatyvinė medžiaga, kurią sudaro labai įvairaus pobūdžio žinios, tarp jų ir įvairūs gandai, paskalos ir kitokie nepatikrinti dalykai. Net sunku įsivaizduoti, kokį sąmyšį, jau tiesiog chaosą, visa tai sukeltų visuomenėje.
Jei toji medžiaga yra pakankamai svari ir patikima, ji turi patekti į prokuratūros rankas, o jokiu būdu ne į viešumą. Užtat tikrai neleistinas, tiesiog skandalingas yra komiteto pirmininko kreipimasis į visuomenę, skatinant, kad ji bombarduotų Seimą laiškais, telefonais ar dar kitaip reikalautų komiteto nuomonės palaikymo. Tai jau neramumų kurstymas, kuris užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Pirmininkas turėtų šitai žinoti. Toks žingsnis paneigia pačią Seimo, piliečiams atstovaujančios institucijos, esmę ir funkciją. Juk atstovaujamosios demokratijos esmė yra ta, kad piliečiai, išrinkdami savo atstovus, įgalioja juos veikti geriau ir kvalifikuočiau, negu tai galėtų padaryti jie patys. Tad dabar stengtis vėl įtraukti į politinį procesą pačius rinkėjus, reiškia pripažinti Seimo bejėgiškumą, nesugebėjimą atlikti funkcijos, kuriai jis buvo išrinktas. Tai yra žingsnis į svarbiausios valstybės institucijos griovimą. Žingsnis ta linkme, kuria jau ir taip visa ši kampanija eina, ardydama institucijas, kuriomis valstybė laikosi, taigi griaudama pačius jos pamatus. Pirmiausia – Konstitucinį Teismą, kuriuo abejoja ir kurį baisiais nusikaltimais (parsidavimu valstybei priešiškoms jėgoms) kaltina tie, kurie reikalauja VSD vadovo Arvydo Pociaus galvos.
Kalbant apie VSD veiklos tyrimą, negalima vis dėlto užmiršti, kokia institucija tiriama ir iš ko reikalaujama visiško informacijos atskleidimo. Kitas dalykas, jei kalba eitų apie, tarkime, finansų, ekonomikos, sveikatos ar kitos panašios įstaigos veiklą. Bet VSD yra ypatinga institucija, kurios veiklos slaptumas susijęs su pačia jos veiklos esme. Jos viešas tardymas, reikalavimai iki galo atsiskleisti yra iš esmės jos griovimas. Be abejo, ir ji turi būti Seimo kontroliuojama, bet tai turi vykti taip, kad toji įstaiga nebūtų viešai niekinama, kaip tai vyksta dabar visų Lietuvai nepalankių jėgų didžiam pasitenkinimui.
Dabar norėtųsi tik vieno, ką šio laikraščio puslapiuose neseniai yra suformulavęs politikos analitikas: „Išvados dėl VSD neturėtų reikšti, kad yra nugalėtojai ir pralaimėjusieji”. O alfa.lt portale: „Svarbiausia – grįžti prie ramios ir tylios departamento reformos”. Juk visų bendras rūpestis yra departamentą sutvarkyti taip, kad jo veikla valstybei būtų vaisingiausia, o nesielgti taip, kad būtų ardomi valstybės pagrindai mūsų nelaimei ir mūsų „neprietelių” džiaugsmui.