Tokio siaubo dar neteko patirti. Siaubo dėl siaubo filmo, kuriame nėra siaubo. Taip pat nėra nei siužeto intrigos, nei kokių nors netikėtumų.
Neaišku, kur investuoti 40 milijonų dolerių filmo gamybai.
Turbūt puikių, bet čia veltui laiką švaistančių aktorių honorarams.
Nikolas Keidžas apsigavo arba apskritai išjungė smegenis skaitydamas scenarijų. Arba ne itin garsus režisierius Neilas LaBiutas yra jo geras draugas arba tolima giminė.
Gal tiesiog patiko filmuotis su rinktine komanda – kino veterane Elena Berštyn, niekad nepakylančia žvaigždute Lili Sobieski ar retkarčiais sužibančiu Džeimsu Franku. O gal turėjo daug laisvų valandų?..
Bet kuriuo atveju, nejauku aukščiausios kategorijos aktorių po įdomaus „Karo dievo” stebėti didžiausiame metų niekale.
Vaikšto išsižiojęs, stebisi tuo, kas vyksta aplinkui.
Arba stebisi, į kokią velniavą čia papuolė.
Į kažkokius birzgalus apie matriarchato salą, joje pasalūniškai tūnantį siaubą ir gražią krūvą absoliučių nusišnekėjimų.
Režisierius nuskuba apkrauti efektais ir neva įspūdingu montažu. Našta akims pasirodo tiesiog nepakeliama.
Nebesupranti, ką čia ir iš ko norima išspausti? Popsinį vidutinišką trilerį, primenantį Naito Šiamalano geriausius išradimus „Šeštajame pojūtyje” ir „Kaime”? Filosofinę utopiją? Apokalipsės nuojautą?
Kuomet norisi visko, neišeina niekas. Tiksliau, išeina Nikolas Keidžas ir vaikšto tarp neegzistuojančių baubų.
Tokią paslaptimis apgaubtą salą, kur visi gyvena kaip XVIII amžiuje, teko regėti jau ne viename filme.
Tą patį „Kaimą” prisiminkim. Broliai, seserys, atsiskyrusi neišsipagiriojusių sektantų bendruomenė. Kiekvienas kažką rezga.
Pašalinkim gražų peizažą ir atsidursime Dogvilyje ar Manderlėjuje. Tik Neilui LaBiutui iki Larso fon Tryro – kaip iki „Oskaro” už „Karklų žmogų”. Režisūra šiame filme neegzistuoja.
Tuščias langelis.
Tuo tarpu už operatoriaus darbą galime dėti pliusiuką. Stengiamasi, galvojama. Stilius yra. Tik jis įstringa filmo karklynuose.
Dialogai išverčia visas logikos žarnas. Iškrato taip, kad bežiūrint ima purtyti iš juoko.
Kartais net atrodo, kad nusipirkai bilietą į komediją, kokią nors devynioliktąją, jau visai išsikvėpusią „Paties baisiausio filmo” dalį. Absurdas per ausis liejasi upeliais.
O, sako, pirmoji – 1973-iųjų metų – versija buvo šokiruojanti. Ten akcentuojamas krikščionybės ir pagonybės konfliktas.
Naujausiame filme tarpusavyje nebent karklai konfliktuoja. Kaip pagauti Nikolą Keidžą…
Tiesa, jei kas neištvers iki pabaigos, nepamatys šviesos tunelio gale – netikėtos pabaigos.
Bet iki tol dauguma jau keiksnos „Karklų žmogų” gatvėje.