Aukštuolės miškas, kaip ir kiti, supantys vieną vaizdingiausių Molėtų krašte Aiseto ežerą, jau seniai traukia ne vieno turtingo gamtos mylėtojo akį. Tačiau valstybės požiūriu šių stebuklingų vietų vertė visai menka.
Išlakios pušys ant kranto ir šalia tyvuliuojantis Aiseto ežero vanduo – tarsi magnetas, kurio poveikiui mažai kas tegali atsispirti. Ne veltui buvusios kaimiečių trobos net ir nuošaliausiuose kaimuose viena po kitos virsta išpuoselėtomis poilsiavietėmis.
Tačiau vietos gyventojai ir jų palikuonys eina kryžiaus kelius, mėgindami susigrąžinti tai, kas priklausė jų tėvams ar seneliams.
Už Amerikoje uždirbtus pinigus
Vilkaviškyje gyvenantis 76 metų Stanislovas Vidžiūnas ruošiasi pačiam blogiausiam – bylinėtis su Utenos apskrities valdininkais. Mat šie jam grąžintiną 2,72 hektaro miško plotą Labanoro regioniniame parke, šalia Aiseto ežero, įvertino tik 5540 litų. Tai keletą kartų pigiau nei gretimus sklypus įvertino valstybės įmonės Registrų centro specialistai.
„Molėtų krašte, Pašekščių kaime gyveno mano tėvai ir seneliai. Man pasakojo, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą kai kas iš giminės buvo išvažiavę į Ameriką uždarbiauti, o grįžę apie 1922 metus nusipirko nemažus plotus dirbamos žemės ir miško. Kaip tik tuo metu vyko žemės reforma ir buvo parceliuojamas vietinis dvaras. Kas kiek išgalėjo, tiek ir pirko. Bet kai beveik po dviejų dešimtmečių vyko nacionalizacija, visas turtas iš jų buvo atimtas”, – pasakojo Vidžiūnas.
Anot jo, prieš karą Pašekščiai buvo rėžinis kaimas, kurio teritorija nebuvo suskirstyta į atskirus sklypus pagal savininkus. Todėl grąžinant buvusią nuosavybę kilo įvairių diskusijų, kaip tai padaryti nenuskriaudžiant nei savęs, nei kaimynų.
Vidžiūno teigimu, žemėtvarkininkų ir teisininkų parengta žemės grąžinimo metodika juos tenkino – buvo atsižvelgta ir į tai, kad dalis kaimo turėtų žemių buvo visiškai niekam tikusios – tik kemsynai ir pelkynai. Užtat kita dalis – šimtametis ir itin vertingas miškas, kai kur visai šalia ežero.
Pažadai liko popieriuje
Vidžiūno teigimu, jo tėvo tėvai Pašekščių kaime turėjo 25 hektarus, o motinos tėvas – 15 hektarų žemės, daugiausia – miško, pelkynų ir kemsynų. Šių vietų žemė nėra itin palanki dirbti.
Tuos iš motinos tėvo paveldėtus 15 hektarų Vidžiūnas pasidalijo su brolio palikuonimis. Gavo po pusaštunto hektaro, tačiau teisę į juos teko įrodinėti net teismuose. „Juos man pamatavo dabartinio Labanoro regioninio parko teritorijoje, Aiseto ežero pakrantėje. Šalia jų vėliau buvo pamatuota ir dar keletas miško sklypų, prastesnės žemės sklypai buvo matuojami kiek tolėliau. Tačiau to, ką matininkai pamatavo, man susigrąžinti nepavyko – vienas jau pamatuotas šimtamečio miško sklypas vėl pateko į regioninio parko ribas ir buvo paimtas visuomenės poreikiams”, – LŽ pasakojo vilkaviškietis.
Taip jau atsitiko, kad visuomenės poreikiams paimtas 2,77 hektaro miško sklypas atsidūrė tarp kitų dviejų Vidžiūnui priklausančių miško sklypų. Senyvo amžiaus vyriškis sakė pernelyg dėl to ant valdžios nepykstantis. „Jei jau priklauso paimti, tegul ima, bet tegul ir atlygina už tai, ką paėmė”, – svarstė jis.
Abejonių sukėlė vertinimas
Beveik pusantro dešimtmečio vieno banko skyriui vadovavęs Vidžiūnas šiandien prisipažįsta jau nelabai ir suprantąs, kaip nustatoma miško sklypų vertė. Mat žemėtvarkininkai vieną hektarą miško įvertino vos 2 tūkstančiais litų.
„Vietoj tų kiek daugiau nei dviejų hektarų šimtamečio miško dabar Utenos apskrities Molėtų rajono žemėtvarkininkai man siūlo tokio paties dydžio sklypą Suginčuose, maždaug už 10 kilometrų. Bet ten labai prasta žemė ir tikrai ne šimtametis miškas. Vadinasi, du hektarai šimtamečio miško prilyginami dviem hektarams pusiau jaunuolyno bei menkaverčio dirvono”, – stebėdamasis skaičiavimais sakė vilkaviškietis ir pateikė tai, ką suskaičiavo pats. Mat greta visuomenės reikmėms paimto sklypo esantys Vidžiūnui priklausantys sklypai valstybės įmonės Registrų centro specialistų yra įkainoti kur kas daugiau. Nedidelis, beveik hektaro ploto miško sklypas yra vertinamas daugiau kaip 7 tūkstančiais, o 7,7 hektaro sklypas – daugiau kaip 88 tūkstančiais litų. Todėl Vidžiūnas įsitikinęs, kad visuomenės reikmėms paimto sklypo vertė tikrai nėra tokia, kaip jį įvertino žemėtvarkininkai.
„Manyčiau, kad jo vertė būtų dar didesnė, jei jis būtų vertinamas pagal rinkos vertę. Neseniai pardaviau vieną man priklausantį tokio pat šimtamečio miško sklypą tame pat Aukštuolės miške – už hektarą gavau daugiau kaip po 18 tūkstančių litų. Kuo prastesnis tas sklypas, kurį paėmė valstybė, niekaip nesuprantu”.
Vertino ne konkretų sklypą
Savo abejones dėl tokio keisto šimtamečio miško sklypo įvertinimo vilkaviškietis išsakė Utenos apskrities vadovams. Tačiau iš apskrities viršininkės Angelės Kaušylienės nieko paguodžiančio neišgirdo. Anot jos, pagal tuometinės Žemės ir miškų ūkio ministerijos patvirtintą metodiką rėžiniuose kaimuose turėtos žemės vertė skaičiuojama imant visą bendrą kaimo plotą. Pašekščių rėžinio kaimo bendras plotas yra 608 ha, kuriame esama ne tik miško, bet ir 73 ha pelkių ir 4 ha nenaudojamų plotų.
„Pelkių ir nenaudojamos žemės vertei skaičiuoti yra įvedamas koeficientas 0,1, kuris sumažina bendrą žemės vertę bei vieno hektaro kainą”, – Vidžiūnui teigė Kaušylienė, apgailestaudama, kad kitos kainų skaičiavimo metodikos jie neturi. Dėl to jokia miškininkų komisija, kaip siūlė Vidžiūnas, Kaušylienės teigimu, jau apskaičiuotos sklypo vertės nepakeistų.
Žada bylinėtis
„Nelabai galiu suprasti, kodėl iš manęs valstybė paėmė konkretų žemės sklypą, o jo kainą skaičiavo pagal rėžiniuose kaimuose turėtos žemės vertės skaičiavimo metodiką. Dar prieš matuojant šį sklypą visa grąžintina žemė buvo perskaičiuota pagal tą metodiką ir nutarta, kur ir kokie turi būti grąžinti žemės sklypai. Man nuosavybės teisė buvo atkurta konkretaus sklypo, o ne kokio nors abstraktaus, todėl ir jo vertė turi būti skaičiuojama ne pagal kažkokias metodikas, bet pagal konkretaus miško sklypo vertę”, – įsitikinęs Vidžiūnas.
Jis sakė, kad dėl tokio savito žemės vertės skaičiavimo jau kreipėsi ir į prezidentą, ir į Vyriausybę, tačiau sulaukė tik pranešimų, kad jo prašymai perduoti nagrinėti Žemės ūkio ministerijai. „Jau nesitikiu jokio palankaus sprendimo. Žinau, kad yra galimybė bylinėtis, tačiau kol kas nenoriu to pradėti. Bet jei niekas nesikeis, kito kelio nematau”.
noriu namo miske 😀