Džeko Skerdiko ieškoma iki šiol

Nors didžioji dalis garsiosios Džeko Skerdiko bylos įkalčių yra dingę, o daugelis faktų tėra praėjusio amžiaus rašytojų pramanai, daugiau nei prieš šimtą metų Londoną sukrėtusios žmogžudystės vis dar nepamirštos.

Taip ir nepagavo

Džeku Skerdiku pavadintas serijinis žudikas (arba žudikai) 1888-aisiais žiauriai žudė Londono prostitutes. Jis toks žymus tapo dėl daugelio priežasčių. Tai buvo ne pirmas serijinis žudikas, tačiau Skerdikas pasirodė kaip tik tuo metu, kai didžioji visuomenės dalis tapo raštinga, o spauda virto stipria jėga, skatinančia pokyčius visuomenėje.

Laikraščių antraštės aštriai kritikavo policijos darbą ir bevaises jos pastangas. Spauda pavertė žmogžudystes didžiausia naujiena, tuo, ko pasaulis dar nebuvo girdėjęs.

Nepaisant milžiniško dėmesio bylai, Džekas Skerdikas taip ir nebuvo pagautas.

Aukų skaičius nežinomas

Po tiek laiko sunku atkurti, kur tikri faktai, o kur per daugelį metų sukurti mitai. Nėra netgi iki galo aišku, kiek moterų buvo nužudyta. Įprasta manyti, kad jų buvo penkios, tačiau kai kur rašoma apie keturias, o dar kitur – apie septynias ir daugiau. To meto visuomenė ir spauda kalbėjo apie devynias aukas.

Vis dėlto penkios garsiausios jo aukos buvo: Marija Ana Nikols nužudyta rugpjūčio 31-ąją, Anė Čepman, nužudyta rugsėjo 8-ąją, Elizabet Straid ir Katerina Edaus buvo nužudytos rugsėjo 30-ąją ir Marija Džein Keli, nužudyta lapkričio 9-ąją.

Visos penkios moterys buvo prostitutės, tačiau nerasta jokių įrodymų, kad jos viena kitą pažinojo. Jų taip pat neįmanoma susieti nei amžiumi, nei išvaizda.

Išmanė anatomiją

Viena iš priežasčių, kodėl byla tapo tokia garsi, yra Džeko Skerdiko žiaurumas. Žudikas ir auka stovėdavo veidu vienas prieš kitą. Kai moteris pakeldavo sijoną, žudikas sugriebdavo jos rankas ir auka nebegalėjo gintis. Džekas Skerdikas smaugdavo, kol moteris mirdavo arba prarasdavo sąmonę.

Ant aukų pakaušių nerasta nubrozdinimų. Tai reiškia, kad žudikas savo aukas paguldydavo, o ne tiesiog numesdavo. Kai moterys gulėdavo ant grindų, jis perpjaudavo aukoms gerklę.

Maža to, Džekui Skerdikui neužtekdavo tik nužudyti. Jis dažniausiai pasiimdavo dalį aukos vidaus organų.

Ir dabar serijiniams žudikams būdinga pasilikti „trofėjų”. Pasak daugelio chirurgų, kurie apžiūrėjo kūnus, žudiko būta išsilavinusio ir gerai išmanyta apie anatomiją. Vienai aukai jis išpjovė inkstus iš priekio ir nepažeidė aplinkinių organų, kitu atveju jis vieninteliu pjūviu išpjovė lytinius organus. Ne medikui tai padaryti būtų sunku.

Norėjo prisiimti „garbę”

Prasidėjus žmogžudystėms, į policiją ėmė plūsti laiškai, kuriuose žmonės prisipažindavo esantys žudikai. Ne vienas norėjo prisiimti „garbę”. Vienas laiškas buvo pasirašytas Džeko Skerdiko vardu. Kaip tik todėl taip buvo „pakrikštytas” ir tikrasis nusikaltėlis.

Policija atrinko keletą laiškų, kurie galėjo būti nuo tikrojo žudiko. Viename siuntinyje buvo dalis žmogaus inksto ir laiškas nuo tariamo žudiko. Kaip tvirtino rašiusysis, tai buvo vienos iš aukų inksto dalis.

Žinoma, neįmanoma nustatyti, ar jį atsiuntė tikrasis žudikas, tačiau kai kas sutapo. Buvo nustatyta, kad auką kankino chroniškas nefritas, o atsiųstasis inkstas tikrai atrodė kaip pažeistas šios ligos.

Dėl portreto kyla ginčų

Nors byla buvo oficialiai nutraukta dar 1892-aisiais, tyrimai tęsiasi iki šiol.

Naujausias posūkis šioje byloje yra pastaruoju metu spaudoje išplatintas tariamai tikras Džeko Skerdiko portretas. Piešinys yra pagrįstas daugelio to meto liudininkų pasakojimais.

Tačiau mažai tikėtina, kad eskizas atitinka realybę. Jei kuris nors iš tariamų liudininkų ir matė tikrąjį žudiką, tai jų pasakojimai buvo labai abstraktūs.

Sudarant šiuolaikinį nusikaltėlio portretą, reikalingas ilgas pokalbis su liudininku. Jis turi detaliai apibūdinti įtariamojo akis, nosį, lūpas, smakrą, plaukų liniją ir t.t. O to meto liudininkai nupasakojo ūgį, drabužius bei plaukų ir odos spalvą.

Beje, daugelis liudininkų teigė, kad žudikas buvo „užsienietis”, kas tuo metu buvo suprasta kaip žydas.

Taigi akivaizdu, kad tokios informacijos nepakanka nupiešti detalų portretą.

Tačiau, antra vertus, portretas labai panašus į vieną pagrindinių to meto įtariamųjų Džordžą Čepmaną, taip pat žinomą Severino Klosovskio vardu. Mokslininkai vis dar puoselėja viltį, kad kada nors Džeko Skerdiko asmenybė bus atskleista.