Angeliškos išvaizdos mergina, prodiuserė ir žvaigždė Driu Berimor duoda interviu savo geriausiai draugei Kameron Dias. Įdomu buvo tai ir stebėti, ir girdėti.
Stebiu Driu, sėdinčią pirmoje eilėje per Džono Galiano kolekcijos pristatymą „Dior” namuose. Ji vilki elegantišką juodą „Dior” ansamblį, o šviesūs banguoti plaukai suimti į kuodą ant pakaušio. Jos perregima oda ir žėrinčios akys. Užsimiršusi ji antrina grupės „The Killers” dainelei „Somebody Told Me”, koja mušdama taktą. Ji visiškai pasinėrusi į peržiūrą, ryja žvilgsniu modelių septynių colių pakulnes ir viduramžių riterių šarvus.
Aš dažnai stebiu didžiąsias žvaigždes madų paraduose, bet retai teko matyti, kad dizainerių kūryba susilauktų tokio gyvio atgarsio.
Po kelių valandų užsuku į itin modernų viešbutį, kur ji apsistojusi ir kur mes susitarėme susitikti su viena iš Driu geriausių draugių – Kameron Dias. Turėjome įdomią idėją: Kameron Dias ima interviu iš Driu Berimor.
Pirma aš jas išgirdau iš linksmo čiauškėjimo ir juoko, o tik paskui pamačiau. Kameron Dias – be jokios kosmetikos, tik įdegusi iki švelnios bronzos. Plaukai sukelti plonyčiu lankeliu. Driu garbanos jau išsklidusios ant pečių. Ji su palaidinuke ir džinsais. Abiejų bateliai žemučiai.
– Mes vaikščiojome po parduotuves, – choru sako merginos.
– Ji nelabai mėgsta pirkti, bet aš ją vis tiek ištempiau, – pasakoja Kameron.
– Taip, – sutinka Driu, – mes visą dieną praleidome parduotuvėse. Man tai – retenybė.
Driu ir Kameron susipažino prieš šešerius metus, kai filmavosi „Čarlio angeluose”. Driu Berimor buvo ir šio filmo prodiuserė. Nuo tada jiedvi kartu keliauja, lankosi vakarėliuose ir, žinoma, filmuojasi.
Jos maloniai išklauso mano pamokymų, kaip daryti interviu, ir daug juokiasi.
Angelų pokalbis
Diktofonas įjungtas ir Driu Berimor, kuri filmuojasi naujoje kino juostoje sąlyginiu pavadinimu „Sėkmės numylėtinis”, pasiruošusi atsakyti į „žurnalistės” – savo draugės Kameron Dias klausimus.
Kameron Dias: Aš sėdžiu šalia puikiosios Driu Berimor. Mes gėrimės Paryžiaus vaizdais netoliese nuo „Grand Palais”.
Driu Berimor (juokiasi): Taip, mes mėgstame „Grand Palais”! Kadaise mudvi ten daug ką spėjome pažiūrėti.
K.D.: Tai buvo liepos ketvirtoji: mes šventėme Nepriklausomybės dieną atsidūrusios kateryje, kurio niekas nekontroliavo.
D.B.: Atsimenate, kaip filme „Atostogos Europoje”, kai herojai įstringa turistiniame kateryje Londone: „Pažvelkite, vyručiai, – Big Benas!”
K.D.: Žiūrėkite – „Grand Palais”, Konkordo aikštė…
D.B. (dar linksmiau juokiasi): Po keturių valandų mes vis dar girdėjome: „Prieš jus, vyručiai, „Grand Palais”.
K.D.: Kaip ten nebūtų, dabar Paryžiuje vyksta Madų savaitė ir šiandien tu vakarieniauji su Džonu Galiano.
D.B.: Taip, aš draugauju su Aleksiu, Džono partneriu. Man patinka „Dior” modelių pristatymai – tai visada tikras teatras, įdomiausias reginys. Tie modeliai panašūs į genialius meno kūrinius. Aš labai džiaugiuosi, kad mes draugaujame, ir man tie paradai – kažkas asmeniška.
K.D.: Ar tu ateini jų palaikyti?
D.B.: Taip, nes madų pasaulyje aš jaučiuosi kaip ne savo rogėse. Aš ten sėdžiu, o mano pilvukas veržiasi iš džinsų. Man nepavyksta atrodyti stulbinamai.
K.D.: Bet kodėl negalėtum pabandyti! Tu visada man šitai tvirtindavai ir tai mane įkvėpdavo ir skatindavo!
D.B.: Na, jau ne, tai juk tu mane įkvepi. Mes ėjome per parduotuves, ir tu privertei mane nusipirkti rankinę! Aš įėjau į krautuvę su juokinga kuprine iš „Urban Outfitters”, o išėjau nešina puošnia odine rankine iš „Chloe”.
K.D.: Taip, ir tu ją nešiojiesi kasdien.
D.B.: Man ji patiko. Todėl aš noriu kai ką pasakyti. Kai buvau jaunesnė, tai nė negalvojau, kad galiu būti madinga. Man atrodė, kad tam reikia būti dviejų metrų ūgio, turėti nulinį krūtinės dydį ir kojas „nuo ausų”. O be to, aš maniau, kad tada negalima ginti savų vertybių – tave, pavyzdžiui, jaudina ekologija, o mane – gyvūnų apsauga. O dabar aš suprantu: galima turėti įsitikinimus ir tuo pat metu patirti malonumą, kurį teikia mada. Aš mėgstu knaisiotis po įdomybes, sukurtas puikių dizainerių. Nors, matuodamasi kokį nors šedevrą, ir esu priversta sakyti: „Čia reikėtų nukirpti visą pusmetrį”. Bet juk aš apsiperku ir „Urban Outfitters”, o „Topshop” – mano mėgstamiausia parduotuvė.
K.D.: Aš dievinu „Topshop”!
D.B.: Taigi tu šiandien mūvi pritrenkiamas baltas kelnes, baltus marškinėlius. Pro juos persišviečia gražutė liemenėlė iš geltonų mezginių.
K.D.: O tu vilki…
D.B.: Palaidinę iš „Urban Outfitters” – su mažytėmis kišenėlėmis, mano mėgstamų dizainerių „Rag and Bone” džinsus.
K.D.: Tu su jais puikiai atrodai.
D.B.: Taip, lyg dvi dešrelės būtų įspraustos į džinsus!
K.D.: Nieko panašaus! Gerai jau, aš paaiškinsiu, kaip tu atrodai su tais džinsais: jie suspaudžia užpakalinę dalį ir padaro kojas itin plonas ir ilgas.
D.B.: Ačiū. Jie labai siauri… Ir mano užpakalis su jais atrodo milžiniškas.
K.D.: Atrodo gerai. Aš ir pati norėčiau turėti didesnį užpakalį, todėl kasdien tuo užsiimu.
D.B.: Bet tavo užpakaliukas toks mažas ir dailus.
K.D.: Taip, mažas, bet mes visada norime to, ko neturime. O ar nepakalbėtume mudvi apie režisierių Kertisą Hensoną ir tavo naują filmą „Sėkmės numylėtinis”?
D.B.: Kertisas – puikus režisierius. Man labai patinka jo filmas „Jos vietoje” – tu ten labai gerai suvaidinai.
K.D.: Tu buvai tokia gera, net laišką man atsiuntei elektroniniu paštu. Jis man labai daug reiškia.
D.B.: Man tada buvo 26-eri, o tau 28-eri. Tu man kaip vyresnioji sesuo. Ir tau šitai patinka, taip? Kai dirbome su filmu „Čarlio angelai”, tu man pasakei: „Po dvejų metų tu būsi kitokia”. Ir buvai teisi – po dvejų metų man jau norėjosi kurti filmą su Kertisu Hensonu: ramų filmą su nuostabiu režisieriumi. Artėjant prie trisdešimtmečio, man tiesiog prireikė išbandyti ką noras kita, pavyzdžiui, mirtinai pačiai save išgąsdinti, akis į akį susidurti su savo baimėmis.
K.D.: Ir tu pasiryžai dalyvauti „Missoni” kompanijos 2006-ųjų pavasario ir vasaros kolekcijos pristatyme.
D.B.: Ir nuvažiavau į Ibicą, kur fantastiškai praleidau laiką!
K.D.: Mane nustebino tavo atsipalaidavimas. Fotografijose tu atrodei absoliučiai natūraliai.
D.B.: Ačiū! Tu juk mane pažįsti: aš mėgstu sėdėti turkiškai ant lovos, žiūrėti BBC laidas ir persivalgyti – man patinka kinų virtuvė. Tad „Missoni” reklamos kampanijos mergina Ibicoje – irgi esu aš. Fotografai suteikia galimybę pasijusti gražuole, ir viskas gerai pavyksta.