Aktorė Džulijana Mur savo rojų atrado Niujorke: Vakarų Vilidžo kvartale 1839 metais statytame name su nepaliestomis grindimis ir marmuro židiniais.
„Dvidešimt metų svajojau apie namą šiame Niujorko rajone ir nuolat apžiūrinėdavau tai, kas buvo parduodama. Vienintelis namas, kurį pamilau visiems laikams, priklausęs Melui Bruksui ir Enei Benkroft, buvo parduodamas tuo metu, kai aš negalėjau sau leisti jo nupirkti”. Tyliu ir švelniu balsu Džulijana pasakoja neįtikėtinus dalykus: kad ji, viena iš įžymiausių pasaulio aktorių, ne visada galėjo leisti sau tai, ko panorėjusi. Visai kaip paprasti žmonės. Nors, skirtingai nuo paprastųjų, ji bučiavosi su Reifu Fainzu ir pietavo su Hanibalu Lekteriu.
Ir štai jos rudų plytų namas Vakariniame Vilidže. Džulijana, užsidėjusi žaismingą megztą kepuraitę, slepiančią vario spalvos plaukus, pasakoja namo įsigijimo istoriją ir tuo pat metu lengvai bendrauja su trimete dukterimi Liv, stengdamasi perrėkti televizorių ir dukters komentarus apie vaikišką serialą. „Aš ėjau jo apžiūrėti likus savaitei iki Kalėdų, kai manęs aplankyti atvažiavo tėvai. Mes su Bartu (Froindlichas – jos vyras) tada gyvenome bute viršutiniame aukšte su puikiais baldais, tik aš vis pastebėdavau, kad šeima mieliausiai laiką leidžia virtuvėje prie stalo. Jaučiausi baisiai, juk ten viskas buvo įrengta taip, kaip aš ir svajojau, tačiau gal po mėnesio mes išsiaiškinome, kad visai nenorime gyventi viršutiniame aukšte. Iš išorės namas nebuvo gražus. Tačiau aš paskambinau mamai ir paprašiau ilgėliau prižiūrėti vaikus, o pati įėjau vidun. Ir supratau: namas mano. Bartui jis siaubingai nepatiko, bet aš jam priminiau, kad tai antras namas mano gyvenime, kurį aš įsimylėjau. Ir tada mes jį nupirkome”. Jaunas ir simpatiškas Oliveris Froindlichas (vyro giminaitis ir projekto architektas) su savo partneriu Benu Bišopu ėmėsi lengvos gynybos: „Daugelis panašių namų buvo visiškai rekonstruoti, tačiau šis vis dar išliko toks, koks buvo 1839 metais; tikros grindys, staktos ir durų apvadai”. „Mes buvome tokie laimingi, kad niekas nespėjo atimti namo dvasios, – priduria Džulijana. – Jis netgi vienoje pusėje šiek tiek suzmeko. Nė vienas rangovas nenorėjo patikėti, kad šio kreivumo neremontuosime”.
Iki prasidedant remontui šeima įgyvendino savo seną svajonę. „Mes surengėme vestuvių ceremoniją sode, – pasako Džulijana. – Oliveris ir Benas sumeistravo ilgą medinį stalą. Mūsų vaikai buvo kartu su mumis. Argi tai ne puiki gyvenimo name pradžia?”
Kol vyko remontas, šeima pusantrų metų gyveno nuomojamame bute ir taip mokėsi ergonomikos. O Oliveris ir Benas, studijuodami mokslų rezultatus, dėliojo spintas, žaidimų kambarius ir skalbyklas 420 kvadratinių metrų per keturis aukštus. Ar sunku į remontą įtraukti giminaičius? „Puiku, – atsako Džulijana. – Gal aš pats paprasčiausias žmogus pasaulyje, o gal gerai žinau, ko noriu? (Pavyzdžiui, visas nikeliuotas detales padengti emale.) O gal negaliu dirbti su svetimais žmonėmis? Viskas paprasčiau: svarbiausia, kad šie vaikinai atsako už viską, nesvarbu, kalti jie ar nekalti”.
Interjerai – Džulijanos aistra. Ji turi senus žurnalus „The World of Interiors”. „Visada svajojau apie seną namą su XX amžiaus daiktais – lakoniškos formos, tačiau turtingos tekstūros. Ko gero, todėl ir nusipirkau parduotuvėje netoliese vėžlio kiautus. Ir nutiko baisus dalykas: į svečius atėjęs vaikas paklausė: „O kur išėjo vėžliai?” O varge! – šūkteli Džulijana, išpūtusi akis. – Nesumojau, ką jam atsakyti, ir dabar, prisipažinsiu, norėčiau apie tai nieko nežinoti!”
Užtat ji labai daug žino apie televiziją. „Bartui patinka sportas, – sako ji su tokia pat veido išraiška, kaip ir visos žmonos. – Pas mus kiekviename kambaryje, taip pat ir vonioje, stovi po televizorių. Jis visą laiką nori stebėti varžybas. Mano didelė pergalė, kad miegamajame nėra ekrano”. Jis stabteli ir priduria: „Visas mano gyvenimas – tai sporto kanalas ir vaikų serialai”.
Taip, kino žvaigždės labai panašios į mus. Prakeikimas.