Brangakmenių muziejaus įkūrėjas Arūnas Kleišmantas aistros deimantams nebejaučia
Iš pirmo žvilgsnio sausokas ir dalykiškas vyriškis savo emocijas tramdo nenorėdamas gadinti verslininkui ir brangiųjų akmenų ekspertui būdingo įvaizdžio. Žmogus, nuo kurio žodžio priklauso brilianto kaina, turi būti solidus. Dar jis, paaiškėjo, turi nejausti aistros brangakmeniams. Toks yra Arūnas Kleišmantas – juvelyrikos firmos „Du safyrai” savininkas, Vilniaus universiteto dėstytojas, Lietuvos gemologų draugijos pirmininkas, bažnytinių meno vertybių tyrinėtojas, vienas iš kelių šalies deimantų ekspertų ir vienintelio Lietuvoje brangakmenių muziejaus įkūrėjas.
Ropojo paskui vabalus
„Aš nuo vaikystės ropojau paskui kiekvieną įdomesnį vabalą. Kai mama aštuntoje ar devintoje klasėje paklausė, ar neketinu studijuoti medicinos, pasakiau studijuosiąs tik biologiją. Taip ir padariau: baigęs mokyklą įstojau į Vilniaus universitetą”, – sako A.Kleišmantas.
Kol gyveno Šiauliuose, jis mokėsi dailės mokykloje ir intensyviai šoko pramoginius šokius, neretai skindamas laurus miesto konkursuose. Studijos Vilniuje jam neprailgo, nes buvo papildytos repeticijomis universiteto dainų ir šokių ansamblio šokių grupėje.
„Žmonės, kurie vien tik krimto mokslus, daug prarado. Šokti ansamblyje buvo malonu ir įdomu. Dar tarybiniais laikais mes važiavome koncertuoti į Ispaniją. Ansambliečiai ir dabar kaip kokia masonų ložė”, – juokiasi A.Kleišmantas. Baigdamas universitetą jis įgijo ne tik biologo, bet ir choreografo kvalifikaciją liudijančius diplomus.
Kodėl šiaulietis, baigęs studijas Vilniuje, atsikėlė į Kauną? Likti sostinėje juk visuomet buvo patrauklu. „Būdamas 25-erių vedžiau kaunietę ir atvažiavau paskui karštai mylimą moterį”, – lakoniškai paaiškina Arūnas.
Dabar jam – 43-eji. Brangakmenių muziejų jis įkūrė prieš dešimtmetį. Labai anksti, nes paprastai kolekcininkai tai daro tik sulaukę garbaus amžiaus. Iki tol pildo savo rinkinius, žinomus tik siauram ratui, ir neskuba apie juos paskelbti visuomenei. Privati kolekcija, tapusi muziejaus, kad ir privataus, nuosavybe, turi būti prižiūrima pagal tam tikras taisykles. Iš jos, tarkim, negalima paimti eksponato ir parduoti ar su kuo nors pasikeisti. Arūno Kleišmanto kolekcijoje buvo brangieji akmenys. Kodėl jis jų atsisakė savo paties iniciatyva?
Nukrito didžiulė našta
„Kai įkūriau brangakmenių muziejų, man nuo pečių tarsi nukrito didžiulė našta. Aš nebeturiu nė vieno mineralo. Visa, kas yra ekspozicijoje, man nepriklauso, aš tik esu už tai atsakingas. Privalau dirbti švietėjišką darbą, kuris man labai patinka. Kolekcija, prie kurios jos sudarytojas aistringai prisiriša, ima naikinti jį patį. Savininkiškumo jausmas, mėgavimasis sukauptomis vertybėmis atima iš žmogaus energiją nuveikti dar kažką. Daugelis kolekcininkų su savo turtais išsiskiria ne iš gero, jie nori numirti ramūs ir laisvi. Man pavyko tai suprasti anksčiau. Buvau pradėjęs kaupti spalvotų deimantų kolekciją, kurią labai branginau. Išmanantys žmonės perspėjo, kad turiu ją parduoti, kitaip, pernelyg ją sureikšmindamas, prarasiu kažką svarbesnio”, – netradicinį poelgį mėgina paaiškinti A.Kleišmantas.
Jo ryžtingas žingsnis atsisakant jau sukauptų vertybių naujajam muziejui buvo lemtingas. Kolekcija per dešimtį metų labai išaugo: nuo keliasdešimties iki kelių šimtų eksponatų. Kasyklų Indijoje, Tailande, Amerikoje, kuriose A.Kleišmantas kartais lankosi, savininkai, išgirdę apie muziejų, dovanoja retus mineralus. Dauguma jų neišmanančiam atrodytų visiškai neįspūdingi, o tie, kurie traukte traukia akį, gali būti visiškai nevertingi juvelyrine prasme.
Šiame brangiųjų ir retųjų mineralų muziejuje galima pajusti mineralų paslaptingumą ir grožį. Už vitrinos, kurioje puikuojasi akmenys, yra brangakmenių tyrimo laboratorija jų ekspertizėms atlikti. A.Kleišmantas tokias ekspertizes atlieka nuo 1992 metų, jam suteiktas tarptautinio eksperto vardas.
Dviejų sūnų tėtis
„Mano abu tėvai Jonas ir Ona Kleišmantai – pedagogai, matematikai. Tik tėčiui, matyt, labiau prie širdies buvo kiti dalykai. Gal todėl jis nuėjo į administracinį darbą. Dirbo Šiaulių universitete Pedagogikos fakulteto dekanu, Šiaulių švietimo skyriaus vedėju. Man nuo vaikystės jis buvo tikra enciklopedija, nesu sutikęs kito tokio smalsaus žmogaus. Jis domėjosi ir tebesidomi įvairiais mokslais, gamta, politika, geografija, religijom. Mama su mumis kiekvieną vasarą po keletą savaičių gyvendavo palapinėje prie Nemuno. Mes taip įsivaizdavome vasaros atostogas. Ji prie upės pasiimdavo ne tik mane su broliu Giedriumi, bet dar ir savo brolio bei sesers ir kitų giminaičių vaikus. Mes užaugome pusbrolių būryje ir esame tikras klanas. Jei kam bėda ar rūpesčiai, visi jų imamės”, – šypsosi A.Kleišmantas.
Jis prisimena, kad jo mama visą įvairaus amžiaus vaikinų būrį veždavosi poilsiauti ir į Palangą. Vienintelė jos sąlyga būdavo, kad visi ją vadintų „mama”.
Arūnas su šešiolikos metų sūnumis Dainiumi ir vienuolikamečiu Audriumi eina į baseiną, jaunylį vežioja į šokių užsiėmimus ir noriai lekia su jais į užmiestį. Anksčiau net aštuonerius metus vežiojo vyresnįjį sūnų groti armonika. Kuo daugiau būti gamtoje yra dar vaikystėje susiformavęs poreikis, kurį privalu perduoti kitai kartai.
Nuo biologijos į gemologiją
Įkūręs juvelyrikos firmą, tokią, beje, turi ir jo vyresnis brolis Giedrius Šiauliuose, A.Kleišmantas susidomėjo brangakmenių vertinimu. Ištisas savaites mokydamiesi vertinti brangakmenius, jiedu su broliu praleisdavo deimantų apdirbimo, po kurio jie virsta juvelyriniais briliantais, gamykloje Ukrainoje.
„Tuomet ten dirbo 3 tūkstančiai žmonių. Tarybiniais metais tai buvo visiškai slaptas objektas. Dabar tos gamyklos išvis nebėra. Ją ištiko toks pat likimas kaip kitas stambias įmones. Akmenimis domėjausi vis labiau, mokiausi su jais susijusių dalykų. Baigiau magistrantūrą ir doktorantūrą, apsigyniau mokslų daktaro darbą. Man sekėsi. Važinėjau į Indiją pas žymų brangakmenių specialistą, daugelio knygų autorių, ne kartą po keletą mėnesį studijavau tenykščiame universitete. Ekspertas turi ne tik nustatyti, koks tai yra akmuo ir jo vertė. Jis turi atpažinti net tai, iš kurios jis kasyklos. Skiriasi akmenys, surasti ne tik kitoje šalyje, bet ir kiekvienoje kasykloje. Mes esame nejautrūs spalvoms. Pavyzdžiui, Japonijoje net vaikai jau skiria 32 spalvas, o Amazonės upės baseino indėnai turi 24 skirtingus pavadinimus vien žaliai spalvai. Visi jie labai tiksliai nusako konkrečius atspalvius”, – apie brangakmenius Arūnas gali pasakoti ilgai. Jis ne tik kalba, rodo knygas, atlasus, brėžinius. Nesunku suprasti, kad dabar tai užpildo beveik visą jo gyvenimą.
Ką tik Lietuvą pasiekė Amerikos gemologijos instituto mokslinio žurnalo „Gems & Gemology” numeris, išleistas po neseniai San Diege vykusios mokslinės gomologinių tyrimų konferencijos ir tarptautinio gemologijos simpoziumo. Šiame prestižiniame leidinyje atspausdintas kauniečio A.Kleišmanto straipsnis, parengtas pagal jo perskaitytą ir itin didelį specialistų susidomėjimą sukėlusį pranešimą. Pakliūti į šį leidinį svajoja viso pasaulio brangakmenius tyrinėjantys specialistai. Tai labai rimtas žingsnis į šios srities elitą.
„Pagaliau galiu ramiau atsikvėpti. Iki tos konferencijos maniau, kad tik aš esu toks Barbė devyndarbė, kiti rimtai į mokslą įnikę žmonės taip nesiblaško. Pabendravęs su gemologijos mokslo garsenybėmis sužinojau, kad daugelis jų ne tik mokslu užsiima, turi savo firmas, dirba ekspertais, dėsto universitetuose. Beveik visi labai mieli ir paprasti žmonės, pasipūtusių ir besimėgaujančių savo svarba tarp jų praktiškai nėra”, – dalijasi įspūdžiais A.Kleišmantas, pabuvojęs tarp tų žmonių, iš kurių knygų ne vienus metus mokėsi. Jų susidomėjimas jo darbais ir atradimais labai šildo širdį ir kaitina ambicijas.