Tradicinis Lietuvos „Honda” klubo suvažiavimas „Grand meet”, kaskart vykstantis vis kituose šalies miestuose, šeštadienį pirmąkart atkeliavo ir į Klaipėdą.
Iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių bei kitų Lietuvos miestų ir miestelių suvažiavę šios japonų markės mėgėjai rungėsi orientavimosi Klaipėdoje varžybose bei slalomo rungtyje. Vakare klaipėdiečių akis pradžiugino ir išsirikiavusi įvairiausių modelių „Honda” automobilių kolona, lydima policijos eskorto važiavusi pagrindinėmis uostamiesčio magistralėmis.
Organizatorių skaičiavimu, į „Grand meet” šeštadienį suvažiavo apie 60 „Honda” automobilių ir maždaug 100 žmonių – nors klubo narių sąraše buvo 60, ne vienas iš jų atsivežė dar ir po šturmaną.
Pasak vieno iš susitikimo organizatorių Roberto Kariniausko, tai jau septintasis „hondistų” suvažiavimas Lietuvoje – jie rengiami vieną arba dukart per metus. Kasmet vyksta ir tarptautiniai suvažiavimai – šiemet toks renginys gegužės mėnesį buvo suorganizuotas Ukrainoje.
Prie kelerius metus Lietuvoje gyvuojančio „Honda” klubo klaipėdiečiai sako prisijungę maždaug prieš dvejus metus.
„Kompanija pradėjo klijuotis maždaug prieš porą metų. Pernai jau dalyvavome suvažiavime Vilniuje, kur, beje, pasirodėme gerai – slalomo varžybose laimėjome pirmąją vietą”, – sakė R. Kariniauskas.
Anot jo, stengtasi, kad svečiai šio suvažiavimo metu pajustų, jog yra uostamiestyje.
„Orientavimosi varžybų užduotys buvo tokios, kad svečiai prisimintų, jog buvo Klaipėdoje – reikėjo surasti Senąją perkėlą ir nurašyti tiltelio, vedančio į Kruizinių laivų terminalo teritoriją, grafiką, nuvažiuoti į „Švyturio” alaus daryklą prisipilti alaus ir panašiai”, – jam antrino ir prie suvažiavimo organizavimo prisidėjusi bei pati slalomo varžybose dalyvavusi Kristina Skrebytė.
Pasak R. Kariniausko, nors slalomo varžybose ne visi suvažiavimo dalyviai galėjo pasiekti gerų rezultatų, nes tam tinka ne visi automobiliai, tačiau renginio esmė – bendravimas. Anot jo, pirmą blyną kepę uostamiesčio „hondistai” savo sklandžiai vykusiu renginiu buvo patenkinti – juokavo, kad „prisirašymas” įvyko tvarkingai.
Pradžia – internetas
„Honda” automobilių mėgėjai Robertas ir Kristina tvirtina, jog visur atsiranda mylinčiųjų hondas, tačiau daugiausiai bendraujama su arčiau gyvenančiais bendraminčiais, kurie gali atvažiuoti.
Kokia buvo klubo atsiradimo istorija?
R.: Vilniečiai pradėjo nuo vieno interneto tinklalapio, kuriame yra keletas forumų. Tiesiog kartą viena honda „susimirksėjo” su kita, nutarė susitikti pabendrauti, o paskui prisijungti panoro dar viena. Taip didėdama ir „išsivyniojo” visa kompanija.
K.: Vienas iš pirmųjų Klaipėdoje buvo mano vaikinas. Prieš persikeldami į Klaipėdą gyvenome Panevėžyje, kur jis jau buvo klubo narys. Persikėlę čia internetu pradėjome ieškoti bendraminčių, kaip tik atsirado pirmieji dabartiniai klubo nariai, taip po truputį ir susiklijavo kompanija.
R.: Dabar Klaipėdoje klubo branduolys yra 10-15 „hondistų”. Jau diskutuojama, kad galbūt reikėtų klubą įregistruoti. Kol kas esame tiesiog entuziastai.
„Honda” automobilių klubas Lietuvoje yra ne vienas. Ar jūs kuo nors skiriatės nuo kitų?
R.: Yra „Honda Legend”, CRX klubai – atskirų modelių mėgėjų. Ten publika solidesnė, nes ir šie automobiliai yra brangesni. Mūsų klube daugiau jaunimo, nors yra ir keletas vyresnių žmonių. Žinoma, esmė yra ne amžius – tau gali būti tik 25-eri, bet širdyje galbūt jausiesi senas.
K.: Mūsų klube daugiausia sivikų – populiariausias modelis.
Kas paskatina jungtis į klubą?
R.: Tai yra susižavėjimo, azarto dalykas. Kai kuriems žmonėms tokį susižavėjimą galbūt kelia pasivaikščiojimas prie jūros, kitiems – automobilis. Tai yra toks daiktas, kuriuo gali keliauti, jame klausytis muzikos, su juo galima nuveikti labai daug. O šiaip tai yra azarto dalykas – jį važiuodamas arba jauti, arba ne. Jei vairo sukiojimas emocijų nekelia, mašina yra tik daiktas, nuvežantis, pavyzdžiui, į sodą, tai tokie žmonės į klubus ir nesijungia. Mieste juk daug hondų, bet tikrai ne kiekvienas jos vairuotojas nori stoti į klubą.
K.: Pabendrauti susitinkame dažnai – suvažiuojame beveik kiekvieną ketvirtadienį.
R.: Važiuojame prie jūros, į gamtą, dar ką nors veikiame. Nebūtinai susitikimo akcentas turi būti automobilis, svarbiausia – bendravimas, tačiau be kalbų apie juos turbūt niekada neapsieiname. Be to, klubas kartu yra ir informacijos tinklas – paprasta sužinoti, kur ką galima pataisyti, galime gauti ir nuolaidų dalims.
Sužavėjo dizainas
Kaip įsigijote savo hondas, ir iš kur toks susižavėjimas jomis?
R.: Automobilis yra lyg ir gyvenimo būdas. Sakoma, kad žmogus sutinkamas pagal išvaizdą, tai tikriausiai ir pagal automobilį. Hondos yra jaunatviškos mašinos, negreitai senstančio dizaino. Man jos gražios. Prieš tai važinėjau su „Mazda”, o dabar turiu „Honda Accord”. Ji gali būti ir gana solidi, ir užtenkamai jaunatviška. Hondų išvaizda man visada patiko, taigi kai senoji mašina „griuvo”, ilgai galvoti, ką rinktis, nereikėjo. Tikriausiai ir kitas mano automobilis bus honda. Norėčiau įsigyti „legendą”. Būtų pirmoji mūsų klubo „legenda” Klaipėdoje.
K.: Aš irgi važinėju su „Honda Accord”. Kartu su vaikinu anksčiau turėjome siviką, paskui – „Honda Prelude”. „Prelude” buvau tiesiog įsimylėjusi, kol variklis „užkalė”. Norėčiau vėl tokios. Kai mano vaikinas įstojo į klubą, nebegalime išduoti hondų, nors kartais ir tėvai siūlo kokią kitą nusipirkti. Gražios mašinos.
Automobilius „tiuninguojate”?
R.: Aš galbūt esu senamadiškas – pasitikiu dizainerių darbu. Man ir taip gražu, o jei daryčiau „tiuningą”, jis būtų labai saikingas. Nesu didelis spoilerių, ratlankių, bamperių palei žemę gerbėjas. Jei mašina nepatiktų, tada gal, o dabar ir taip akis džiaugiasi į ją žiūrint. Hondos yra užtenkamai išbaigto dizaino, nors, žinoma, yra tokių žmonių, kuriems „tiuningas” – hobis. Nors mašina ir graži, tokie žmonės vis tiek ją „tiuninguos”. Klaipėdoje klube turime tik vieną „tiuninguotą” automobilį.
Šeštadienį suorganizavote slalomo varžybas – gal klubo nariai kartais susirenka pasitreniruoti, pasimokyti valdyti keliu slystantį automobilį?
R.: Žiemą daugelis automobilių mėgėjų, ne tik „hondistai”, renkasi į aikšteles prie Klaipėdos ir važinėja. Kartais ir naktį aikštelėse prie prekybos centrų bandome, jei tik apsauga neprisistato. Vos pasninga, iškart susirenkam. Smagu. Seniai veikiantys automobilių klubai, kiek žinau, treniruotėmis užsiima gana rimtai, netgi samdo instruktorius, organizuoja kursus. Mes tik šiaip susirenkame pabandyti, nes per daug „drožti” padangas gaila. Su sivikais saulutes raityti ant asfalto visai smagu, o mano akordas tokiems viražams truputį per daug gremėzdiškas. Bet ant sniego paslidinėti patinka. Be to, tai pravartu – jauti kaip mašina elgiasi įvairiose situacijose, o tokių juk būna ir važinėjant mieste. Antra vertus, taip važinėjant dyla padangos, viskas dėvisi, nes apkrovos didelės – tai brangus malonumas.
K.: Aš dažniau atvažiuoju tik pažiūrėti į tuos sportus. Žiemą aiškštelėje kartais tik rankinį stabdį užtraukdama pasisukioju, ir viskas. O mašinos negaila – reikia su galva draskytis. Na, negerai nebent jei mašina netvarkinga būtų. Štai ir šeštadienį ne visi slalomo varžybose dalyvavo, nes kai kuriems granatos traška ar dar kas nors.
Klubo merginos apie automobilius tikriausiai išmano ne mažiau nei vaikinai?
Oficialiai aš dar nesu klubo narė, tačiau mane čia visi pripažįsta. Yra klube keletas merginų. Vaikinai mus labai vertina – gal dėl to, kad mūsų mažai. O apie automobilius vis tą patį jau apie ketverius metus klausausi, tai nori nenori tenka šį tą išmanyti. Be to, ir vaikinas mano yra mechanikas, o per klubo narių susitikimus kaskart kalbos tik ir sukasi apie automobilius.
Giedrė Norvilaitė
„Vakarų ekspresas”