Jam užlipus ant scenos pravirksta tūkstančiai gerbėjų

Jam užlipus ant scenos pravirksta tūkstančiai gerbėjų. Šimtai merginų prisipažįsta mylinčios, dovanoja gėlių, suvenyrų ir svajoja apie jo bučinį. Jis – populiarumo viršūnėje ne tik gimtojoje Rusijoje, bet ir Lietuvoje. Kodėl jis toks populiarus? „Visuomet siekiu tikslo, negailiu savęs”, – atsakymą bando rasti pats atlikėjas, tačiau tūkstančiai klykiančių gerbėjų kalba gerokai įtaigiau. Puikus vokalas, kokybiška popmuzika, geras šou, charizma ir dėmesys žiūrovams – štai kas atvėrė vartus į tikrąjį pripažinimą. Rusijoje jis dievinimas labiau už pačią Alą Pugačiovą. „Šie metai – labai svarbūs mano gyvenime. Dar niekada nebuvau toks pakylėtas”, – atvirai kalbėjo praėjusį savaitgalį dviejų valandų koncertą sostinėje surengęs, ko gero, ryškiausias pastarojo meto Rusijos dainininkas.

– Ar pirmą kartą lankotės Lietuvoje?

– Taip, bet tikiuosi, kad ne paskutinį. Turėjau galimybę apžiūrėti Vilniaus senamiestį, miestas paliko didžiulį įspūdį. Prieš keliolika dienų viešėjau Prahoje, filmavausi naujausio hito vaizdo klipe. Dabar lyginu Vilnių ir Prahą, abu miestai labai gražūs, žaviuosi senoviška architektūra. Be to, atvykau gerai nusiteikęs, nes koncerto rengėjai pranešė, kad parduoti visi bilietai. Kita vertus, nėra svarbu, kiek žmonių manęs klausosi. Galiu dainuoti ir dvidešimčiai savo gerbėjų. Aišku, visada norisi pasirodyti didelėms auditorijoms. Nenoriu girtis, bet pastaruoju metu visi koncertai vyksta perpildytose salėse.

– Ar prieš atvykdamas į Vilnių domėjotės mūsų šalimi?

– Žinau, kad Lietuvoje krepšinis laikomas antrąja religija. Jūsų žaidėjai labai stiprūs, tačiau nesu didelis krepšinio mėgėjas, labiau patinka lengvoji atletika bei vandens sportas. Turėjau galimybę stebėti Rusijos sportininkų pasirodymą olimpinėse žaidynėse. Tai buvo nuostabu, dėl jų labai jaudinausi, atrodė, kad pats tuo metu varžausi su kitais sportininkais.

– Pritariate nuomonei, kad šie metai – sėkmingiausi Jūsų karjeroje?

– Pastaruoju metu įvyko daug svarbių dalykų: laimėjau Eurovizijos konkurso atranką, vėliau iškovojau antrąją vietą, išleidau naująjį albumą, daug koncertuoju.

Manau, kad gerbėjai, kurie nuolat klausėsi mano muzikos ir sekė karjerą, supranta, kaip visa tai pakeitė mano gyvenimą.

– Ar nepabodo dainuoti Eurovizijos hito „Never Let You Go”?

– Žmonės mėgsta šią dainą. Pastaruoju metu turėjau du didelius turus – Ukrainoje ir Sibire, visur atlikau „Never Let You Go”. Jei žmonėms patinka, jį visuomet atlieku, kartais net du kartus – rusų ir anglų kalbomis.

– Ar tiesa, kad kartais koncertuose nedainuojate gyvai? Kai kuriems žiūrovams susidarė įspūdis, kad Vilniuje gyvai atlikote tik kelias dainas.

– Esu kategoriškai nusiteikęs prieš fonogramas. Mano balso galimybės leidžia dainuoti tik gyvai – mokiausi jį lavinti ir sugebu tausoti. Žmonės ateina į mano koncertus, kad išgirstų gyvą garsą, negaliu jų apgaudinėti.

– Kalbama, kad esate vienas geriausiai apmokamų Rusijos atlikėjų, esą Jūsų honorarai siekia 30 tūkst. dolerių.

– To reikėtų klausti mano vadybininkų. Iš pinigų nedarau kulto. Norisi lengvai uždirbti pinigus, tuomet gali lengvai juos ir leisti. Mėgstu pirkti brangias dovanas. Negalvoju, kiek jos kainuoja. Jei mielos smulkmenos teikia džiaugsmo mano mylimiems žmonėms, visuomet stengiuosi juos pradžiuginti.

– O kokios dovanos labiausiai džiugina Jus?

– Jaučiu silpnybę batams. Kai kurie draugai šaiposi, kad esu pamišęs dėl sportinių batelių. Jų turiu per 30 porų. Patinka ironiški daiktai, galiu tiesiog nusipirkti seną gramofoną ir jį pastatyti savo namuose, nors tokio daikto iš tiesų nereikia.

– Žinau, kad praėjusį savaitgalį Maskvoje dalyvavote sesers vestuvėse.

– Nejaugi žinote ir apie tai? Iš tiesų praėjusį penktadienį ištekėjo mano sesuo, nors sunku tuo patikėti. Puikiai su ja sutarėme, o dabar sesutė priklauso kitam žmogui. Jam pasakiau: „Gena, aš tavęs nekenčiu”. (Juokiasi.) Gena – jos vyras. Labiausiai jaudinosi mūsų tėvai. Mačiau, kad mama ir tėtis atrodė sutrikę. Ir man, ir tėvams nebuvo įprasta matyti besibučiuojančią sesę. Suprantu, kad ji jau užaugo, nesame konservatyvūs, bet šventė buvo neįprasta.

– Ar pats nepagalvojate apie vedybas?

– Galvoju, ypač praėjusį penktadienį. Kol kas nenoriu susisaistyti santuokos saitais ir savęs įsprausti į kokias nors ribas. Esu egocentriška asmenybė, kol kas manyje per daug rokenrolo. Ko gero, vesiu negreitai, tačiau vis labiau vertinu meilę. Nuoširdi ji būna labai retai.

– Esate nusivylęs savo asmeniniu gyvenimu?

– Beveik nebeliko laiko asmeniniam gyvenimui – koncertai, įrašai, fotosesijos, interviu. Nesiskundžiu, darau tai, kas labai patinka ir tikrai neužmigsiu ant laurų. Tiesiog noriu pasakyti, kad kai esi labai populiarus, turi atsisakyti tam tikrų dalykų.

– Ar savo nuoskaudas atvirai išliejate savo draugei – modeliui Lenai Kuleckajai?

– Nuo 1999 metų rašau dienoraštį. Tiesa, tai labiau dienotvarkė nei dienoraštis, tačiau manau, kad mano vaikams bus įdomu sužinoti, kaip gyvenau, apie ką mąsčiau. Pats vaikystėje tėvą kankinau įvairiais klausimais, dabar į juos randu atsakymus. Su drauge neturime paslapčių, tačiau nenoriu užkrauti savų rūpesčių.

– Daugelis talentingų jaunuolių, matyt, svajoja užkopti į tokias populiarumo aukštumas. Ką jiems patartumėte?

– Žaviuosi Paulo Coelho mintimis „Alchemike”: „Jeigu žmogus labai stipriai kažko nori, to pasiekti padeda visata”. Nebūna neįgyvendinamų svajonių, tiesiog kartais pernelyg mažai stengiamės. Jei kažko nori, tai ir siek!

– Koncerto sostinėje metu nestokojote energijos. Ar kasdien lankotės sporto salėje?

– Nesureikšminu ištreniruoto kūno, tačiau artistas, kuris pasirodo scenoje, turi būti geros fizinės formos. Neturiu teisės voliotis lovoje valgydamas tortus ir kitus kaloringus produktus, negaliu gyventi be sporto. Mano gyvenimo tikslas – judėjimas. Norisi būti laisvam. Kartais klausia, ką pasiimčiau į negyvenamą salą. Manau, kad mobilųjį telefoną. Tik nepagalvokite, kad tapau nuo jo priklausomas, juk reikia kaip nors palaikyti ryšį su mylimais žmonėmis bei sekti naujienas.

– Naujausia žinia apie Jus: tapsite „Dolce&Gabbana” reklaminiu veidu Rytų Europoje.

– Žymioji italų dizainerių pora Stefanas Gabana ir Domenikas Dolčė domisi galimybe su manimi bendradarbiauti. Jie nusprendė, kad galėčiau būti jų kompanijos „veidas” Rytų Europoje. Mano vadybininkai lankėsi Milane norėdami atnaujinti garderobą. Tada ir sulaukė šio pasiūlymo. Tik iškilo viena problemėlė. Visi šių dizainerių modeliai – gėjai, tokia jų pozicija, jie palaiko gėjų bendruomenę. Nepaisant to, šiuo metu vyksta derybos su „Dolce&Gabbana” dėl mano vardo kvepalų, drabužių serijos. Iki šiol susitarta, kad šie vardiniai gaminiai bus platinami tik Rusijoje.

– Ar iš tiesų dizaineriai reikalauja, kad viešai paskelbtumėte esąs gėjus?

– Didžioji dalis „Dolce&Gabbana” modelių yra netradicinės orientacijos. Esu tolerantiškas visiems žmonėms, tačiau dėl kontrakto negalėčiau meluoti ir prisistatyti tuo, kuo nesu. Paskelbus šią žinią mano telefonas perkaito nuo pasiūlymų nusifotografuoti populiariajam gėjų žurnalui „Gay Times”. Tokią galimybę vis dar svarstau, nes šiam žurnalui pozuoja ne tik netradicinės orientacijos žmonės, pavyzdžiui, Benas Aflekas ir kiti. Kad ir kaip būtų, man svarbiausia – muzika. Jeigu šioje srityje nežingsniuosiu į priekį, tapsiu niekam neįdomus.

– Žvaigždėmis domimasi ir dėl jų pomėgių. Žinau, kad Jūs mėgstate išlaidauti, garsėjate brangiais pirkiniais.

– Prieš kelias dienas sėdau prie naujojo „Hummer H3” vairo. Praėjusį penktadienį važiavau Maskvoje, sustabdė milicija. Klausia manęs: „Ar jūs važiuosite į Euroviziją?” Atsakiau, kad jau buvau, ir pasiteiravau, ar mane vėl siunčia. Tada milicininkas uždainavo „Never Let You Go”. Kodėl sustabdė? Mano automobilis – naujas, todėl kol kas jam neišduoti valstybiniai numeriai.

– O kodėl „Hummer H3” vairavo ne Jūsų apsaugininkas?

– Atleidau jį. Padarė daugybę klaidų. Paskutinį kartą dėl jo kaltės įvyko incidentas Kaliningrade. Koncertavau didelėje aikštėje, pasirodymą tiesiogiai transliavo vietos televizija. Praėjus 20 minučių, į sceną įbėgo stambus vyriškis, griebė man už rankų, atsiklaupė ant kelių ir pradėjo rėkti: „Dima, Dima!”. Tai tęsėsi keletą minučių, labai išsigandau, o mano apsaugininkas į tai nereagavo. Kam man tokio reikia?

– Bet į Lietuvą atvykote be apsaugininkų, ar nesibaiminate panašių incidentų?

– Kaip jau sakiau, jį atleidau. Koncerto rengėjai garantavo, kad užtikrins mano saugumą. Šiuo metu ieškau tikro profesionalo. Mane saugoti nėra labai lengvas darbas. Kita vertus, gerbėjai mato, kad su jais maloniai bendrauju, todėl neturėtų manęs užpulti.

– Greitai išpopuliarėjote, ar nesibaiminate, kad ilgai neišsilaikysite populiarumo viršūnėje?

– Stengsiuosi, kad nebūtų pagrindo kristi. Gal vėliau ir pats nedainuosiu. Atidarysiu savo prodiuserinę kompaniją, padėsiu jauniems, pradedantiems artistams, arba sulaukęs 45-erių, kaip Madona, būsiu pačiame jėgų žydėjime. Manau, kad populiarumas proporcingas darbui. Esu įpratęs dirbti.