„Kai net ant maro kapinių pradedami statyti namai kalbėti apie autentiškų kryžių išsaugojimą beprasmiška”, – sako grupė Klaipėdos mokslininkų tyrinėjančių senąsias Klaipėdos krašto kapines.
Klaipėdos, Pagėgių, Jurbarko, Tauragės rajonuose dar yra išlikę apie 1000 senųjų Klaipėdos krašto gyventojų kapinaičių. Vien Klaipėdos rajone mokslininkai jų skaičiuoja apie 400. maždaug pusė jų įtraukta į saugotino nekilnojamo kultūros paveldo sąrašą. Deja, tai neužtikrina šių kapinaičių apsaugos.
Klaipėdos universiteto mokslininkai istorikė dr. Silva Pocytė, literatūrologė dr. Žavinta Sidabraitė, teologas dr. Arūnas Baublys ir etnografas prof. dr. Rimantas Sliužinskas, šiais metais vykdydami Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo finansuojamą projektą „Europinių kultūrų sąveika Klaipėdos krašte: istorinio, konfesinio ir etnografinio paveldo tyrimai” ištyrinėjo 40 Klaipėdos rajono senųjų kapinaičių.
„Šis projektas metinis, ir šių metų pabaigoje mes jau pateiksime ataskaitą, kuri taps kelio pradžia. Tikimės, kad kitais metais projektą pratęsime”, – sakė S. Pocytė.
Žolė saugo nuo vagių
„XIX a. kapinės yra pats tiesiausias kelias, vedantis prie Klaipėdos krašto istorijos ir savasties. Labai apmaudu, kad turėdami tiek nedaug itin vertingo materialiojo paveldo nesugebame jo apsaugoti ir sutvarkyti. Turime daugybę kitų šalių pavyzdžių, kad Čekijos sostinę Prahą, kurioje sutvarkytas paveldas tapo turizmo traukos objektu”, – apgailestauja vienas iš projekto dalyvių Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Teologijos katedros dėstytojas dr. A. Baublys.
Pasak projekto vadovės KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorės dr. S. Pocytės dauguma senųjų kapinių nyksta visiškai apleistos, žole ar mišku užžėlusios.
„Pokariu sovietinė valdžia senąsias kapines pavadino vokiškomis, uždraudė į Klaipėdos kraštą atsikėlusiems naujiems gyventojams jose laidotis ir jas tvarkyti. Todėl dauguma kapinių buvo apleistos. Kita vertus, jų apžėlimas žole ir mišku iki šiol apsaugojo antkapius, metalinius kryžius bei užrašus ant jų nuo vandalizmo”, – sakė istorikė.
Mokslininkai pastebėjo, kad kuo kapinės arčiau Klaipėdos miesto ribos – tuo labiau nuniokotos. Arčiau Klaipėdos esančiose kapinėse praktiškai nėra vertingiausių sunkiasvorių lietų kryžių, išliko tik vienas kitas nuostabaus grožio kalti kryžiai išgrobstyti metalo prekeivių. granitinės lentelės su užrašais nudaužytos vandalų. Kapai iškasinėti aukso ieškotojų, nors evangelikų liuteronų laidojimo tradicija draudžia į įkapes dėti brangenybes. Jakuose, Doviluose kapinės tampa neprieinamos, nes į jas braunasi priemiesčių statybos”, – pasakojo istorikė.
Namai ant maro kapinių
Pasak A. Baublio, žmonės, besikuriantys kapinių paribiuose nepaiso ne tik higienos normų, bet ir maro grėsmės. „Maro kapinės tradiciškai buvo pažymimos statant tris raudonais dažais paženklintais kryžiais, aptveriamos akmenų tvora ir nejudinamos. Net per religines, kapinių šventes į šias kapines nebuvo galima įžengti, kadangi maro užkratas labai ilgai išlieka.
Vienose tokiose maro kapinėse mes pamatėme dabar katalikų tikinčiųjų pastatytą naują kryžių bei palapinę. Jie ten renkasi melstis. Maro kapinaičių yra ir Klaipėdos priemiesčiuose, kur žmonės perka žemes ir planuoja statybas. Man atrodo, jog tai kelia grėsmę”, – nerimavo pokalbininkas.
Duomenų bazė – tik mokslininkams
Uostamiesčio mokslininkai užsibrėžė tikslą užfiksuoti dabartinę senųjų Klaipėdos krašto kapinių būklę. Ekspedicijų į senąsias kapines metu surinktus duomenis jie talpina į virtualią duomenų bazę, kuri bus prieinama tik mokslininkams, tyrinėtojams. Joje bus ištyrinėtų kapinių aprašai, fotografijos, planai.
„Tikimės, kad mūsų darbas paskatins kolegas Lietuvoje, kurie yra nemažai užrašę epitafijų, sukaupę medžiagos – papildyti šią duomenų bazę savo įnašu. Ši duomenų bazė labai palengvins tolimesnius Mažosios Lietuvos socialinius, demografinius, teologinius tyrimus, padės geriau išsiaiškinti kalbinius aspektus, migracijos procesus”, – įsitikinusi S. Pocytė.
Medžio ir metalo kryžiai
Kai kuriuos mokslinius kapinių tyrimų apibendrinimus pokalbininkai išdėsto ir mums. A. Baublys pasakoja, jog senosiose kapinėse egzistuoja trys kryžių rūšys.
Seniausi, pasak teologo, yra mediniai kryžiai. Jie simbolizuoja, jog atmintis apie žmogų egzistuoja tol, kol jį prisimena kiti, jo kapą lanko. Medis sutrūnija, užrašas nusitrina ir atmintis išblėsta.
Vėliau, išplitus metaliniams antkapiniams paminklams, medinius kryžius statydavo tik žemesnio socialinio sluoksnio, vargingiau gyvenantys žmonės. Nemažai medinių kryžių atsirado po Antrojo pasaulinio karo, kai visi žmonės sunkiai vertėsi ir krašte neliko senųjų metalo meistrų.
Evangelikų kapavietėse nėra katalikų amžinojo poilsio vietai būdingo puošnumo, didingumo. Čia nėra iš gėlių sukomponuotų pyragaičių ir tortų. Prie medinio kryžiaus būdavo lentukės, kuriose išraižomas mirusiojo vardas pavardė, gimimo ir mirties data. Gimimo data šiame krašte žymima žvaigždute – Betliejaus žvaigždės simboliu, prie mirties datos – kryžiaus ženklas. Daugiau simbolių evangelikų liuteronų antkapiuose nėra.
Patys brangiausi buvo masyvūs lietiniai kryžiai. Jie turi charakteringų bruožų – vienodą formą, aukštį, kai kurias kurias detales, tačiau įrašai iškalti metale – individualūs. Architektūrinis šių kryžių stilius gotika, neogotika.
Kita kategorija – kaltiniai kryžiai. Jie patys įdomiausi, nes atspindi šio krašto amatininkų sugebėjimus liaudies kūrybos ornamentiką. Iš pradžių kryžiai buvo – kalami meistrų, o apie XIX a. vidurį Klaipėdoje, Tilžėje, Gumbinėje atsirado didesnės įmonės, kuriose kryžiai buvo gaminami jau pramoniniu būdu gana plačiam regionui.
Retas dalykas Klaipėdos krašto kapinės – granitinės antkapinės lentos, komponuojamos į akmenį arba betoną. Tokie antkapiai dažnai buvo skiriami mirusiems vaikams.
Daugiakalbės epitafijos
Antkapinių paminklų užrašai (epitafijos) – tai Biblijos citatos arba ištraukos iš giesmių. Pasak A. Baublio, charakteringos epitafijos atspindi šio regiono gyventojų priklausomybę pietizmo pakraipai. Žmonės stengdavosi, kad užrašas kalbėtų apie mirusiojo vidinį pasaulį, aplinkybes, kokiomis jis išėjo, ir jų santykį.
Epitafijos puikiai atskleidžia Klaipėdos krašto daugiakultūriškumą, lietuviškos ir vokiškos tradicijų persipynimą.
Citata iš Biblijos „Arti širdžiai ir akims amžinybė” užrašyta vokiečių kalba, o toliau rašoma lietuviškai: „Čia ilsisi mylimas draugas, mūsų mylimas tėvas Johan Bert”. Tokie šilti personaliniai įrašai, senelių pavadinimai „oma”, „opa” būdingi tik Klaipėdos krašto antkapiams.
Kapinės atspindi ir konfesinę šio krašto gyventojų įvairovę. Pasak A. Bablio, dominuoja Klaipėdos krašto senosios kapinėse evangelikų liuteronų antkapiai, bet pasitaiko ir reformatų. Katalikų kapų tyrinėtojai nerado, mat katalikų bendruomenės buvo tik Klaipėdoje ir Tilžėje. Mokslininkai rado porą antkapių, kuriuose pažymėta Markso pavardė kalba apie tai, jog čia palaidotas pasikrikštijęs žydas, greičiausiai atkeliavęs iš Belgijos. Atrado porą škotų antkapių, ir nemažai svarbių krašto istorijai ir kultūrai asmenų pavardžių.