Aptariant didelio avaringumo Lietuvoje priežastis dažnai minimas agresyvus vairuotojų elgesys kelyje. Kaip suprasti tą sąvoką – agresyvumas kelyje?
Viena žodžio „agresija” reikšmių – užpuolimas, tyčinis prieš ką nors nukreiptas veiksmas.
„Agresoriai”
Agresyvumas kelyje dažniausiai pasireiškia kitiems eismo dalyviams kliudančiu ar pavojų sukeliančiu piktybiniu elgesiu. Tiesa, agresyvių iš prigimties vairuotojų, specialistų teigimu, nėra daug. Manoma, kad Vakarų Europos šalyse tokių esama iki 6 proc., t. y. maždaug kas penkioliktas ar šešioliktas vairuotojas linkęs elgtis agresyviai.
Lietuvoje specialūs tyrimai šioje srityje nebuvo atliekami, bet, manau, kasdien važinėdami galėtume teigti, kad agresyvių vairuotojų turime aiškiai daugiau – gal kokius 15 proc., arba kas šeštą sėdintįjį prie vairo.
„Agresorius” galima skirstyti mažiausiai į dvi grupes. Vieni jų iš tikrųjų nepaisydami nieko, net elementaraus saugumo principų, jei tik gali, viršija greitį, pavojingai manevruoja, sprausdamiesi tarp kitų automobilių, „stumdami buferiu”, jų nuomone, per lėtai važiuojančiuosius, keršydami nedavusiesiems jiems kelio staigiai stabdo prieš pat nosį, lenkia iš dešinės net kelkraščiu. Štai tokius vairuotojus pastebime visi ir ganėtinai vieningai smerkiame, nors neretai ir patys juos mėgdžiojame…
„Žinovai”
Kita grupė kažkaip mažiau pastebima, o ir vertinama ne taip griežtai. Tokius vairuotojus santykinai galėtume vadinti „užsispyrėliais” arba „savo teisių žinovais”. Visi esame susidūrę su jais, atkakliai važiuojančiais kaire juosta nedideliu greičiu ištisus kilometrus, nepasitraukiančiais nei per centimetrą dešiniau, kad palengvintų priešpriešiais važiuojančiajam lenkimo manevrą, stovėjimo aikštelėse statančius savo automobilį taip, kad jis užima porą vietų, ir pan.
Nors dauguma linkę laikyti juos tiesiog nemokšomis ar žiopliais, nenorėčiau su tuo sutikti. Aišku, visi kažkada buvome nepatyrę, važinėjome lėčiau, manevravome nevikriai. Bet jei žmogus ir po dešimt vairavimo metų taip važinėja, čia jau kažkas ne taip. Kaip ir pirmosios grupės „agresoriai”, šie „teisuoliai” demonstruoja savo nenorą elgtis kaip visi, sąmoningai kliudo kitiems ir dar piktai džiūgauja: „O ką jūs man padarysite?”
Iš tiesų taisyklių jie lyg ir nepažeidė, tik sunervino keliolika ar keliasdešimt kitų vairuotojų, o šie neapsikentę pažeidė kelių eismo taisyklių reikalavimus arba kur nors toliau patys pasielgė agresyviai su kitu niekuo dėtu vairuotoju. Todėl jie nė kiek ne mažiau pavojingi eismui kaip „lakstytojai”, nes neatsižvelgia į kitus eismo dalyvius, paiso tik savo norų ir patogumo.
Priežastys
Kelyje pasireiškiančios agresijos priežastys būna įvairios. Tai ir nuolat didėjantys transporto srautai bei su tuo susiję kamščiai gatvėse, nuovargis grįžtant namo po darbo, provokuojantys kitų eismo dalyvių veiksmai. Juk, sutikite, labai erzina, kai sustojus prie pėsčiųjų perėjos koks nors sveikas tvirtas jaunuolis tyčia eina lėtai, koja už kojos, net stabteli – mat tai jo teisė. Galima beveik garantuoti, jog, praleidęs porą tokių „lėtaeigių”, ties kita perėja dažnas vairuotojas jau nestabdys, kad praleistų pėsčiąjį, o jei yra bala, dar ir tyčia pasuks per ją…
Agresyvumą labai dažnai sukelia paprasčiausias lenkimas, ypač jei mažas automobilis ima lenkti galingesnįjį. Tada situacija ima kaisti: greitį didina abu, abu ima elgtis neapgalvotai, agresyviai.
Priežasčių galima išvardyti dar ne vieną. Ir vargu ar ką nors greitai padarysime – eismas šiandien jau toks yra.
Vis dėlto norėčiau patarti: jei norite saugiai važinėti, saugiai
grįžti namo iš ilgos ar trumpos kelionės, nepasiduokite emocijoms, kitų eismo dalyvių provokacijoms, tegu „lakstytojai” lekia sau, o „teisuoliai” važiuoja kaip nori, – aplenkite juos patogiu saugiu momentu, neatsargius pėsčiuosius ir dviratininkus įspėkite signalu, o patys kelyje elkitės taip, kaip norėtumėte, kad kiti su jumis elgtųsi.
Ir atmosfera kelyje bus bent šiek tiek ramesnė…