Šiuolaikinė Pelenės istorija Lazdijuose

Ne vienus metus trukusi dviejų jaunų moterų draugystė vienai jų tapo nepakeliama. Lazdijiškė Iveta Šalaševičiūtė iš dėkingumo kitai lazdijiškei Inetai Navickienei turėjo atsisakyti ne tik savo poreikių, bet ir paminti savo mažamečio sūnaus interesus.

Kai Ivetos Šalaševičiūtės kantrybės taurė buvo perpildyta, ji apie savo gyvenimo sąlygas pranešė policijos pareigūnams. Lazdijų rajono policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl asmens veiksmų laisvės suvaržymo. Tai pirmas atvejis, kai šio rajono pareigūnams tenka imtis tokio pobūdžio tyrimo.

Sužavėjo geranoriškumas

Dvidešimtmetė Iveta nuo vienuolikos metų augo globėjų šeimoje Aštriojoje Kirsnoje (Lazdijų rajonas).

„Tai buvo geri, griežti, bet teisingi žmonės. Niekada manęs neskyrė iš savo keturių vaikų būrio. Visiems viską dalijo vienodai – ir žaislus, ir drabužius. Namų ruošos darbų krūvis irgi nebuvo sunkesnis nei kitiems. Namie buvo tokia tvarka – pirmiausia nudirbi darbus, o paskui gali pramogauti”, – prisiminė vaikystę lazdijiškė.

Ivetai toks gyvenimo ritmas atrodė teisingas. Kol jos gyvenime neatsirado Ineta, su kuria susipažino per pastarosios brolį, atvažiuodavusį pas globėjų kaimynus. Ji kaime augančiai merginai padarė įspūdį. Daili, iškalbi, madingai apsirengusi, važinėjanti automobiliu Ineta buvo tikras laisvės ir gerovės įsikūnijimas. „Tada Inetai buvo 25 metai. Didžioji dalis jos draugų buvo dar dvidešimties metų neturintys vaikinai ir merginos. Man labai patiko būti su ja, kartu važiuoti pas draugus”, – apie draugystės pradžią pasakojo Iveta.

Tačiau Ivetos gyvenime atsiradusia nauja drauge globėjai nebuvo patenkinti. Įžvalgūs ir gyvenimo patirties turintys žmonės buvo netgi uždraudę joms bendrauti. Savo sprendimą globėjai paaiškino trumpai – Ineta veda iš kelio jų augintinę.

Liko be pastogės

Ivetai, mačiusiai nevaržomai gyvenančią draugę, ėmė nebepatikti gyvenimas globėjų namuose. Atrodė, kad per daug iš jos reikalauja, per mažai suteikia savarankiškumo. Mergina laukė aštuonioliktojo gimtadienio, manydama, kad sulaukus pilnametystės atsivers visiškai naujas ir įdomus gyvenimas.

Buvo ir dar viena priežastis, paskatinusi Ivetą slapčia palikti globėjų namus. Septyniolikmetė mergina laukėsi kūdikio. Globėjai žinojo, kad ji nėščia, ir į naujieną reagavo ramiai: „Ką padarysi, jei jau taip atsitiko”.

Iveta apsistojo būsimo kūdikio tėvo namuose Krosnoje, tačiau trokštamos laisvės ir gerovės mergina ten nesurado. Po kelių mėnesių ji liko be pastogės. „Nežinodama, ko griebtis, pati paprašiau, kad Ineta man padėtų susirasti, kur gyventi”, – sakė lazdijiškė.

Kaip našlaitei, sulaukusiai pilnametystės, jai priklausė įsikūrimo pašalpa – 6250 litų. Iveta susirado nedidelį butelį, tačiau iš valstybės gautų pinigų buvo per mažai, jis kainavo dešimt tūkstančių litų. Vienišos merginos bėdoms neliko abejingi ir kiti geri žmonės, patarę pagalbos kreiptis į televizijos laidą „Bėdų turgus”.

„Ineta mane atkalbėjo, sakydama, kad apsijuoksiu prieš visą Lietuvą, jei pasirodysiu televizijos laidoje. Ji žadėjo padėti išsirinkti geresnį variantą. Buvau suradusi ir daugiau man prieinama kaina parduodamų butų, tačiau jie neįtiko mano draugei. Galiausiai Ineta pasiūlė apsigyventi jos tėvų namuose, žadėdama leisti įsikurti nebaigtame įrengti kambaryje,” – pasakojo apie nesėkmingas būsto paieškas jauna mama.

Globoja našlaičius

Apsigyvenusi pas draugę, Iveta atsidūrė viename kambaryje su kitais šeimos nariais: Inetos vyru, dviem jos dukterimis, vyro seserimi ir dviem moters globotiniais. Vėliau šį būrį papildė ir Ivetos sūnus. Kitame kambaryje ramybe mėgavosi Ineta.

Lazdijuose Inetos veikla vertinama prieštaringai. Vieni žavisi jaunos moters rūpinimusi svetimais vaikais, kiti įžvelgia savanaudiškumą. Neva ji, naudodamasi globotinių pašalpomis, gali nerūpestingai gyventi. Iš pradžių Ineta, augindama savo pirmagimę dukrą, pradėjo globoti našlaičius – brolį ir sesutę. Netrukus jos globotinių sąrašą papildė ir vyro sesuo. (Šiuo metu mergina jau pilnametė.) Maždaug prieš porą metų ji priglaudė ir Ivetą.

Anot Lazdijų rajono Vaiko teisių apsaugos tarnybos (VTAT) inspektorės Dalios Kašelionienės, nuo 2000-ųjų negauta nė vieno neigiamo signalo nei iš ugdymo įstaigų, nei kaimynų, kad lazdijiškė būtų netinkamai rūpinusis savo globotiniais. „Nuvykdavome, patikrindavome gyvenimo sąlygas, atrodė, kad viskas gerai. Iveta sėdėdavo tyli, nuleidusi galvą, niekuo nesiskųsdavo”, – teigė Kašelionienė.

Paėmė dokumentus

Persikėlusi gyventi pas draugę, Iveta už išeitinę pašalpą nupirko skalbyklę ir didelį šaldytuvą. „Ineta patarė, kad pirkčiau skalbyklę, nes gimus kūdikiui teks daug skalbti”, – pasakojo jauna mama. – Dar prasitarė, kad didesnis šaldytuvas gausiai šeimai taip pat būtų reikalingas. Pirkau, nes norėjau, kad visiems būtų geriau, o Inetos namus laikiau savais. Už pašalpą nupirkau ir gipskartonio plokščių sienoms iškalti”, – sakė Iveta.

Greitai turėjo gimti kūdikis, o Iveta neturėjo nei vežimėlio, nei kitų reikalingų naujagimiui daiktų. Savo geradarei mainais už juos atidavė kompiuterį. „Už kompiuterį turėjo baigti mokėti buvę globėjai, nes buvo pirktas jų vardu. Aš norėjau pati mokėti, bet draugė atkalbėjo”, – teigė lazdijiškė.

Ineta taikstėsi ir su tuo, kad draugė paėmė iš jos pasą, kreditinę kortelę, į kurią buvo pervedama valstybės pašalpa. „Pasakiusi, kad kas nors gali atimti iš manęs asmens dokumentus ir išvežti į užsienį, Iveta padarė man paso kopiją. Paskui Inetos rankose atsidūrė ir sūnaus gimimo liudijimas”, – pasakojo moteris.

Gimus vaikeliui Ineta tapo jo krikštamote. Beje, ji dalyvavo Ivetai gimdant.

Kai sugedo Ivetos telefonas, jai nebuvo leidžiama įsigyti naujo. „Kai draugas man atidavė savo telefoną ir ji pamatė, buvau aptalžyta diržu per nugarą”, – guodėsi moteris.

Kartą ji net pabėgo iš draugės namų su jos vyro seserimi, tačiau buvo surastos ir įkalbėtos sugrįžti.

Draugė – tarnaitė

Sunku apibūdinti šių moterų santykius. Ineta tarsi rūpinosi drauge, tačiau ar ji nepasinaudojo beviltiška Ivetos padėtimi ir patirties stoka?

Anot Ivetos, kirpėjos specialybę turinti jos globėja labai mėgdavo draugijas. Su savimi vesdavosi ir įnamę. „Galėjau bendrauti tik su jos parinktais draugais, privalėdavau visur kartu važiuoti, nors kartais ir labai nesinorėdavo”, – pasakojo jauna mama.

Namie darbų Ivetai tap pat netrūko. Ji kartu su Inetos vyro seserimi šaltuoju metų laiku turėdavo užkurti dvi krosnis, rūpintis penkiais vaikais, lydėti juos į mokyklą, parsivesti į namus, gaminti maistą, skalbti drabužius ir atlikti visus kitus darbus.

Baigusi dvylika klasių lazdijiškė įstojo į Veisiejų verslo ir technologijos mokyklą mokytis biuro komersantės profesijos. Tačiau kasdien lankyti mokyklos ji negalėdavo. „Reikėjo rūpintis namais, todėl su Inetos vyro seserimi keisdavomės: vieną dieną ji eidavo į mokyklą, kitą aš”, – taip Iveta paaiškino priežastį, kodėl blogai lankė mokyklą.

Naująja skalbykle moteris laisvai naudotis negalėdavo: „Draugė neleisdavo man ja skalbti sūnaus drabužėlių, nes šie būdavo labiau ištepti negu kitų vaikų. Sakydavo, kad skalbti rankomis sveika rankų odai. Retkarčiais, kai jos nebūdavo namie, slapčia įjungdavau skalbyklę. Kartais leisdavo ir ji, kai skubėdavo mane vežtis pas savo draugus. Sauskelnių vaikui neleisdavo pirkti tvirtindama, kad jos kenksmingos. Ne kartą bėgdavau į upelį skalbti drabužių”, – pasakojo Iveta.

Anot Ivetos, draugė jai ir vyro seseriai tik vieną kartą nupirko naujus batus, paprastai abiem dovanodavo savo drabužius. Maisto dažniausiai šioje šeimoje netrūkdavo, nes gavusi pašalpų Ineta skubėdavo į parduotuvę ir grįždavo iš jos pilnais krepšiais maisto produktų.

Ivetai skaudžiausia ne tai, kad draugė naudojosi jos pinigais, bet kad neleisdavo rūpintis savo sūnumi.

Moteris miegodavo su viena iš draugės dukterų, o jos dvejų metukų neturintis sūnus vienas manieže. „Ji drausdavo man savo vaiką imti ant rankų, kad neišlepinčiau. Kol gyvenau jos namuose, sūnus buvo labai nervingas, nuolat verkdavo arba valgydavo. Todėl Ineta dažnai sakydavo, kad aš su tokiu vaiku niekur kitur nepagyvenčiau, nes niekas jo nepakęstų. Dabar, kai persikėlėme gyventi kitur, sūnus mielai bendrauja su kitais žmonėmis, nebeverkia, išnyko ir noras nuolat valgyti”, – džiaugiasi Iveta.

Paklusnumas iš baimės

Anot Ivetos, visus draugės prašymus ir paliepimus ji vykdžiusi iš baimės: „Prie draugų aš ją vadindavau angelu, rašydavau dėkingumo pilnus laiškus, nes labai bijojau jos grasinančių užuominų. Ne aš viena. Su jos įgeidžiais taiskstėsi visa šeima. Mano ir sūnaus dokumentus pavyko atsiimti tik įsikišus jos močiutei ir dar vienai moteriai iš „Carito”. Be to, Ineta moka sudaryti aplinkiniams labai gerą įspūdį”.

Į policiją Iveta kreipėsi ne tik dėl grasinimų. „Kai tik apsigyvenau pas Inetą, manęs ji prašė padėti išmokėti keturių tūkstančių litų paskolą, kuri buvo paimta motinos vardu. Vėliau vėl mano vardu paėmė septynių tūkstančių litų paskolą. Išsiaiškinau, kad ji tvarkingai moka šias įmokas”, – lazdijiškė tikisi, kad galbūt jai pavyks atgauti ir prarastus pinigus.

Inetos nuomonės išklausyti nepavyko, nes moteris jau ne pirmas mėnuo išvažiavusi dirbti į užsienį. Jos buvusios draugės istorijai iškilus viešumon, moteris parašė laišką į vietos laikraštį, kuriame aiškino, kad pavydas pastūmėjo našlaitę meluoti ir šmeižti. „Ivetos gyvenimas pas mus nebuvo blogas, kaip ji teigia, paprasčiausiai nemokėjo jo įvertinti, gal dėl to ir apvertė viską aukštyn kojom”, – savo laiške spaudai rašė Ineta.

Kol Ineta dirbs užsienyje, dviem globotiniais ir jos dukromis rūpinsis jos motina. Apie tai moteris raštu informavo Lazdijų VTAT.