Muzikinio teatro dirigentas Julius Vilnonis muzikoje išbandė įvairius kelius
Šiandien vakare teatre uždanga pakils miuziklui „Muzikos garsai”, kurį diriguos J.Vilnonis.
Jis buvo šio itin populiaraus veikalo atsiradimo repertuare iniciatorius.
„Lietuvos publika pažinojo šitą kūrinį iš kultinio filmo. Pagalvojau, kad būtų puiku šį miuziklą, pergalingai keliaujantį per pasaulį, atvesti ir į mūsų sceną. 1998 metais įvyko „Muzikos garsų” premjera, spektaklis iki šiol traukia žiūrovus, pirmuosius keletą gyvavimo metų buvo lankomumo rekordininkas tarp Lietuvos teatrų”, – pasakoja Julius Vilnonis.
Prie dirigento pulto – per kelias pakopas
„Teko imtis ir šio miuziklo muzikos orkestruotės, nes svarbiausių veikėjų pora neturėjo pagrindinio meilės dueto. Jį teko skolintis iš kitos personažų poros ir perdirbti”, – prisimena penkiasdešimtmetis dirigentas, jau dvidešimt septynerius metus dirbantis Muzikiniame teatre.
Tuometinėje Konservatorijoje baigęs dirigavimą, Julius Vilnonis iš pradžių dirbo koncertmeisteriu, orkestro pianistu, vokalo koncertmeisteriu, chormeisteriu. „Pirmasis spektaklis, kurį man patikėjo diriguoti, buvo Bendžameno Briteno „Statykime operą”, jį perėmiau iš Stasio Čepinskio. O pirmasis savarankiškai kaip dirigento parengtas veikalas – „Žmogus iš La Mančos”. Paskui sekė „Muzikos garsai”, „Gasparonė”, „Brėmeno muzikantai”. Kaip antrasis dirigentas imuosi batutos apie dvidešimtyje pastatymų. Tai įvairių žanrų kūriniai”, – vardija J.Vilnonis.
Kalbėdamas apie savo muzikines simpatijas, dirigentas prasitaria nesąs pamišęs dėl operetės.
Šalia pagrindinio darbo teatre yra dar dvi jo širdžiai brangios stichijos – varpai ir džiazas. Nuo vaikystės gerai grojantis pianinu muzikas sako, kad tie įgūdžiai jam praverčia įvairiuose projektuose.
„Dar jaunystėje su instrumentine grupe esu grojęs Kauno dramos teatre. Dabar šio teatro spektaklyje „Stiklinė arbatos su citrina” pianinu groju scenoje. Tačiau žinau savo galimybių ribas. Tarkim, pavaduoti Petrą Geniušą „Kabarete” tikrai negalėčiau. Jis pianinu groja tobulai, ir šiame miuzikle jo iškeltos kartelės neperšokčiau”, – kalba Julius.
Mokėsi iš varpų maestro
Kauniečiai Julių Vilnonį senokai įsidėmėjo ir kaip varpininką. Paklaustas, kaip susidomėjo varpais ir ar sunku buvo išmokti jais skambinti, jis nusijuokia: „Mano tėvas sakydavo: sunku griovius kasti. Viskas prasidėjo nuo pažinties su kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi tolimais 1976-aisiais. Tada grojau jaunimo muzikinėje studijoje prie Dirbtinio pluošto gamyklos. O savo pirmuoju varpų mokytoju laikau maestro Viktorą Kuprevičių”.
Pirmąsyk savarankiškai koncertuoti varpais Juliui Vilnoniui teko 1983 metais. Vėliau, laikui bėgant, varpininko patirtį brandino stažuotės užsienyje, koncertai Ispanijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Danijoje.
„Bendravimas su Giedriumi Kuprevičiumi išaugo į vaisingą kūrybinę bičiulystę. Mūsų pažintis davė impulsą sukurti grupę „Argo”, kuri gyvavo keletą metų ir priklausė Muzikiniam teatrui”, – kalba Julius Vilnonis.
Muzikas beveik kasmet groja „Kaunas Jazz” festivalyje. „Šiemet jame pristačiau projektą „Newgospo”. Tai buvo jaunimo ir prityrusių profesionalų bendras muzikavimas”, – sako nuo jaunystės besidomintis džiazu menininkas.
Įleido šaknis Kaune
„Mūsų šeima laikė save tikrais kauniečiais. Mano tėvas buvo Muzikinio teatro orkestro muzikantas – grojo kontrabosu. Kaune jis gyveno dar Smetonos laikais, nors kilęs iš Anykščių. Mama – gydytoja. Prie pianino buvau sodinamas nuo mažens, tačiau ne prievarta. Kai pritingėdavau, tėvai netgi primygtinai klausdavo: tai gal tu nenori groti, tada pasakyk. Bet aš norėjau. Muzika man buvo gražu. Be to, jaučiausi lyg ir išskirtinis tarp bendraamžių draugų, nes jie nemokėjo skambinti pianinu…”, – prisimena jaunas dienas E.Ožeškienės gatvėje užaugęs Julius Vilnonis. Dabar sakosi apsukęs ratą ir vėl sugrįžęs gyventi į senąjį tėvų butą.
Muzikas jaučiasi tvirtai įleidęs šaknis Kaune ir niekad nenorėjo iškeisti jo į kitą miestą. Gal todėl, kad studijavo ne stacionare ir neužsikrėtė „Vilniaus bacila”, nepajuto sostinės vilionių.
„Tačiau reikia pripažinti: šiandien jaunimui Vilniuje atsiveria daug didesnės karjeros galimybės ir saviraiškos, ir finansine prasme. Vakaruose gyvenimo kokybė sostinėse ir provincijos miestuose nesiskiria taip smarkiai kaip Lietuvoje. Todėl negali stebėtis, kad Vilnius it magnetas traukia jaunimą”, – pastebi Julius Vilnonis.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Muziko dukra, pradėjusi anglų kalbos studijas Kaune, tęsė jas Vilniuje. Paskui stažavosi Gente, Paryžiuje. „Dabar ji dirba Europos Komisijoje Vilniuje, o kitąmet išvyks dirbti į Liuksemburgą – laimėjo svarbų konkursą. Visko pasiekė pati, be jokių protekcijų. Motyvuotam ir turinčiam tikslą jaunam žmogui dabar įmanoma padaryti puikią karjerą”.
Neužsidaręs nuo pasaulio
„Iš kitų menų nuo seno mėgstu gerą kiną. Mėgstamiausias filmas – prancūzų režisieriaus Aleno Renė „Praėjusiais metais Marienbade”. Nors jis sukurtas 1964-aisiais, nepaseno. Man įdomu žiūrėti seną gerą kiną ir persikelti į kitą epochą su visais jos regimais ir nujaučiamais ženklais. Skaitau dabar mažiau nei jaunystėje. Kompiuterio fanatikas nesu. Naudoju jį muzikai tvarkyti, tačiau man tai – tik techninė, o ne kūrybos priemonė. Pats sau papriekaištauju, kad piktnaudžiauju televizoriumi. Tuomet atsimenu, kaip tėvas pasišaipydavo: „Ką čia dūmus žiūri?” Tačiau politinių laidų stengiuosi nepraleisti”, – kalba apie savo pomėgius Julius Vilnonis.
Nors menininkas užaugo inteligentų šeimoje, jis ne iš tų, kurie nežinotų, kaip laikyti reples ar plaktuką. „Nesu ypatingas meistrautojas, tačiau tą, kas išklibę, sugebu susitaisyti pats. Pats galiu išvedžioti elektrą, dėl smulkių gedimų nekviesčiau santechniko. Kažkada, kai statėmės namą, teko daug ko pramokti. Pats sau buvau ir inžinierius, ir gizelis”, – nustebina praktiškais sugebėjimais J.Vilnonis.
Muzikas atskleidžia ir dar vieną savo bruožą: jis neabejingas politikai. „Nesuprantu žmonių, kurie net didžiuojasi apolitiškumu. Gal dėl to Lietuvoje ir dedasi tokios nesąmonės, kad daugeliui tas nerūpi. Vieni abejingi, kiti keršija protesto balsavimu, o koks rezultatas? Baigiasi tuo, kad į valdžią atvedam kvailius. Man tikrai ne tas pats, kokios politinės figūros rikiuoja mūsų gyvenimą, todėl stengiuosi būti aktyvus pilietis”, – prisipažįsta Julius Vilnonis.