Kol Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II lankosi Baltijos šalyse, užsienio spaudoje mirgėte mirga komentarai apie rugsėjį pristatytą Stepheno Frearso filmą „Karalienė”. Kažkam reikėjo išdrįsti sukurti juostą apie karalienę ir Britanijos premjerą Tony Blairą. S.Frears’as išdrįso.
„Karalienės” siužeto pagrindinė tema – princesės Dianos mirtis. Filmas prasideda vaizdais, kai 1997-ųjų rugpjūčio 31 dieną širdžių princesė žūva per autokatastrofą Paryžiuje, po Almos tiltu. Šiai scenai pasirenkami atsitiktiniai, į tikrus veikėjus panašūs aktoriai. Tam per daug neteikiama dėmesio, nes filmo idėja kita.
Be komentarų
Šis įvykis sukrečia visą planetą, tačiau britų reakcija dar dramatiškesnė. Gedului apėmus šalį vos prieš mėnesį ministru pirmininku paskirtas Tony Blairas jaučia, jog šalyje tuoj kažkas atsitiks. Tarsi visa Didžioji Britanija būtų netekusi sesers, motinos ar dukros.
Tuo metu karalienė Elžbieta II užsidarė savo pilyje Škotijoje, atsiribojusi visiška tylos siena. Naujasis premjeras suvokia: reikia padaryti viską, kad karalienė neatitoltų nuo gedinčios tautos. Po penkių tylos dienų premjerui pavyko įtikinti karalienę grįžti į Londoną.
Taigi filme „Karalienė” nagrinėjami Elžbietos II ir T.Blairo ryšiai rytojaus dieną po princesės Dianos mirties.
Šis filmas turėtų tapti Didžiosios Britanijos istorijos dalimi. Vien dėl to, kad jame pasakojama nesena istorija, o labiausiai dėl to, kad jo herojai – vis dar svarbūs politikos veikėjai. Nė vienas iš pagrindinių „Karalienės” herojų, nei Elžbieta II, nei T.Blairas, šio filmo nekomentavo, nors per tris savaites jį pažiūrėjo 2 mln. britų.
Buitiška karalienė
Pirmas klausimas, kilęs režisieriui, kai perskaitė Peterio Morgano parašytą „Karalienės” scenarijų – ar jis gali tai daryti, ar gali pasakoti tokią istoriją ir vaizduoti dar gyvus žmones. „Buvau patikintas, kad galiu kurti šį filmą. Nežinau, ar įstatymai mūsų šalyje liberalesni nei kitur, bet jei taip – sveikinu Britaniją. Neįsivaizduoju, kad kažką panašaus apie prezidentą sukurtų Amerika arba Prancūzija”, – džiaugėsi S.Frearsas. Jis sakė šią istoriją sutikęs kurti dėl to, kad be galo sunku rasti tikrų ir dar nenuvalkiotų filmų siužetų.
„Šis katastrofiškas įvykis ir princesės Dianos žūtis atitiko visus dramaturgijos aspektus: siaubinga avarija persekiojant paparacams, slapta meilės istorija, tautos reakcija į mylimos princesės mirtį, spaudos vaidmuo, kai ji buvo kaltinama dėl šio įvykio, o žurnalistai kaip įmanydami bandė nukreipti ugnį kitur, kitur ieškoti kaltų”, – aiškino S.Frearsas. Jis tikina, kad „Karalienė” neturi nieko, kas galėtų nuteikti prieš monarchiją, ir jau yra girdėjęs, kad žurnalistai ieško ko nors šokiruojančio šioje juostoje. „O skandalingo tikrai nieko nebus. Mes tik norėjome, kad šis filmas parodytų karalienę kaip moterį, o ne kaip ikoną”. Karalienė šiame filme vaizduojama buitiškai – savo miegamajame žiūrinti televizorių ar vairuojanti automobilį.
Scenarijaus autorius iš pradžių tarsi norėjo atkurti tas 24 valandas – rodė įvairių iš tiesų egzistuojančių asmenų reakciją į širdžių princesės mirtį. Tačiau vėliau nusprendė, kad kameros turi nukrypti tik į karališkąją šeimą.
Scenarijų tikrino visas batalionas advokatų ir karališkieji konsultantai. Buvo ir šaltinių, atskleidusių, kad karalienė miega su senyvoms moterims įprastais naktiniais marškiniais bei naudoja senovišką šildančią vandens pūslę.
Du apdovanojimai
Elžbietą II vaidino garsi aktorė Helen Mirren, du kartus apdovanota Kanų kino festivalyje. Vos ją pamatęs režisierius pagalvojo: „Ji turi kažką karališko”. Išgirdusi pasiūlymą suvaidinti karalienę aktorė iškart sutiko, tačiau jos laukė nelengvas darbas – kuo greičiau išmokti Elžbietos II balso bei elgesio subtilybių.
Bent kiek pažįstantieji karalienę sako, kad H.Mirren yra gerokai jaunesnė už Elžbietą II, ir tai labai trukdo. Be to, aktorė neperprato karalienės kalbėjimo manieros, tačiau sakoma, kad ji išmoko vaikščioti kaip monarchė.
T.Blairą suvaidinęs Michaelas Sheenas itin atidžiai analizavo premjero judesius ir manieras.
Sakoma, kad Didžiojoje Britanijoje „Karalienę” kaip niekada vieningai teigiamai priėmė tiek bulvarinė spauda, tiek rimti dienraščiai. Filmas buvo pristatytas Venecijos kino festivalyje ir gavo apdovanojimų: prizas už geriausią vaidybą skirtas aktorei H.Mirren, už geriausią scenarijų – Peteriui Morganui.
Šis filmas atskleidžia moterį, kultūrą, galią. Ir visa tai pateikta juokingai bei išmintingai. Kritikai klausia: ko dar žmonėms reikia?
Visiems įdomu, ar šį filmą žiūrėjo Bakingemo rūmuose. Juostos kūrėjai įsitikinę: jei karališkoji šeima filmo ir nematė, tai jos aplinka tikrai pažiūrėjo.