Ar Klaipėda uostamiestis?

Nuolat keliamas klausimas, ar Lietuva jūrų valstybė. Galiu atsakyti. Lietuva – jūrų valstybė, nes turime uostą. Tačiau kyla ir kitas klausimas – ar turime nors vieną uostamiestį?

Ar galima uostamiesčiu vadinti miestą, nuo kurio uostas atkirstas juridiškai ir fiziškai? Brutali amputacija atlikta seniai, po karo. Pripratome.

Senamiestyje mažėja ženklų, kurie liudytų apie jūrinę jo prigimtį ir turėtą šlovę. Burlaivių gadynėje Memelis buvo laimėjęs Karališkojo jūrų ir prekybos miesto titulą. Dešimtys brigų ir barkų žiemodavo Dangės uoste.

Pilies griovyje vos tilpdavo didingosios marių baržos. Laivybos reikalus tada išmanė kiekvienas miestietis. Valtys, burės, inkarai buvo jų kasdienybė.

Visa tai irgi užmiršta. Du baisūs karai ir po jų sekę pokyčiai sugriovė kraštą, išblaškė vietos gyventojus. Nutrūko istorinė atmintis. Insulto ištiktas miestas pusę šimtmečio augo nežinodamas nei savo vardo, nei kilmės.

Turime universitetą. Geografų ir istorikų pareiga išaiškinti, kad Dangė (ne Danė) yra visai ne upės, bet senovinio uosto vardas. Nuo neatmenamų laikų savo laivus kuršiai laikė pelkėtoje Akmenos upės deltoje. Toji delta buvo puiki priedanga (danga) laivams nuo visokių negandų.

Visi seni uostai turi tokią pradžią. Prie uostų kūrėsi uostamiesčiai. Uostas yra priežastis, o miestas – pasekmė. Jei būtų atvirkščiai, sakytume miestauostis.

Automobilis be ratų

Bėgo laikas, augo uostas, o prie jo ir miestas su pilimi. Pastaroji trukdė uostui ir prekybai. Ją nugriovus, uostamiestis pražydo ir suklestėjo. Šio laikotarpio liudininkai yra senasis uostas ir abipus jo išaugęs jaukus tvarkingas senamiestis.

Senamiesčio ribas ir apsaugos taisykles nurodo dokumentai. O kur tas senasis uostas? Kodėl niekas iki šiol jo nepasigedo?

Nepasigedo dėl prarastos istorinės atminties. Jos vietoje liko baisus randas. Matant suluošintą žmogų apima užuojautos jausmas. O tie apsipratę su netektim jaučiasi visai normaliai.

Uostamiestis be uosto kaip automobilis be ratų. Klaipėdos istorikams toks uostamiestis atrodo normalus. Jiems rūpi ne senasis uostas, o piliavietė. Ta pati, kuri šimtmečius trukdė uostamiesčio plėtrai, kurioje buvo baisusis Prūsijos kalėjimas.

1999 metais Klaipėdą lankė Valstybinė paminklosaugos komisija. Domėjosi, ką paveldo tvarkytojai laiko Klaipėdos prioritetu? Šitie parodė stiklinio bokšto eskizą piliavietėje ir siūlėsi suprojektuoti kavines, restoranus. Pelningesnių užsakymų jie nesugalvoja.

2006 metais Klaipėdoje vyko tarptautinė konferencija. Jūrinio paveldo apsaugos patirtimi dalijosi švedai, vokiečiai, norvegai. Klaipėdiečiai irgi prisistatė. Su tuo pačiu stiklinio bokšto piliavietėje eskizu. Kas tas jūrinis paveldas, mūsiškai nesuprato.

Kuri Lietuvos valstybinė institucija rūpinasi jūrinės kultūros tradicijomis ir paveldu? Nėra tokios. Kas daroma, kad Klaipėda atgautų normalaus jūrinio (o ne vidaus vandenų) uostamiesčio reputaciją? Nieko. Kas gali tai padaryti? Visuomenė, ir tik ji.

Kada Klaipėda atsigaus?

Kadaise išplaukimas į jūrą reiškė sienos kirtimą, tėvynės išdavimą ir baudžiamojo kodekso straipsnį. Pusę šimtmečio Klaipėda kvėpavo tokio marazmo tvaiku. Sunkūs ligoniai atsigauna atgavę nuovoką. Tokių požymių esama. Ekskursijų vadovai jau ištaria Memelio vardą. Kalasi ir visuomenės aktyvumo daigai.

Ar okupanto „chirurgų” sužalotas miestas atgaus istorinę atmintį, jaunatvišką veržlumą ir jūrinę šlovę? Ar taip ir liks neįgaliu „trečiuoju broliu”?

Atgaus, jei sąmoningai to sieks ir naudosis atkuriamosiomis programomis.

Kas turi būti atkurta?

Miestas neturi municipalinio uosto. O ką darys, kai turės? Išparduos? Dabar senasis uostas tebėra „neišaiškintas, neįteisintas, nesaugomas, netvarkomas ir nenaudojamas”. O kaip iš tikrųjų?

Raštinių daug. Jose rašomi ir derinami popieriai pakrančių sklypų nusavinimui (per amžiną jų nuomą). Skubama, nes tauta jau bunda.

Kai žmonės atsitokės, valdininkai rodys išsidalintas ir perparduotas senojo uosto, pajūrio ir pamario teritorijas. Aiškins, kad nuosavybė šventa, viskas padaryta teisėtai, šaukštai po pietų.

Už akių šaipysis: kniskit savo daržus. Ne jums, mužikai, jūra ir jachtos. Buvę partorgai puikiai žino proletarų revoliucijas ir jūreivių vaidmenį jose. Tai paaiškina, kas ir kodėl stengiasi, kad lietuviai liktų valstiečių tauta.

Jūreiviai ir jūrininkai

Šiuolaikiniuose laivuose jūreivių mažėja. Darbo laikui trumpėjant, kranto žmonėms lieka daugiau laisvo laiko. Jie sėda į valtis ir plaukia meškerioti. Čia prasideda svarbūs ir reikšmingi dalykai. Meškeriojimas yra pramoga, o pramogai naudojamos valtys yra jachtos. Ne buitine, o juridine prasme. Jūriniai terminai yra tarptautiniai ir tikslūs. Juos naudojant, chaosą pakeičia tvarka, viskas sustoja į savo vietas:

jachtos yra bet kokie (irkliniai, motoriniai, buriniai) laivai, naudojami išskirtinai pramogai.

Jachtklubai yra jachtsmenų klubai (draugijos, visuomeninės organizacijos). Jie oficialiai registruoja savo narius ir jų jachtas, valdo savo jachtų uostus.

Jachtklube registruotos jachtos yra to jachtklubo jurisdikcijoje.

Jokie valstybiniai inspektoriai į jachtklubų reikalus neturi teisės kištis.

Laisvą plaukiojimą jachtomis pasaulis vadina „jachtingu”. Patirtimi ir sugebėjimais mėgėjai daug kur lenkia profesionalus.

Pagrindas – jachtklubai

Dauguma piliečių turi patogias, optimalaus dydžio jachtas. Joms reikia prieplaukų. Tai skatina burtis į visuomenines organizacijas – jachtklubus.

Svarbiausias jachtklubo dokumentas statutas. Svarbiausias statuto punktas – teisė registruoti savo narių jachtas. Pedantiški vokiečiai jachtklubo statusą pripažįsta tik tokiems klubams, kurių registre (sąraše) yra ne mažiau kaip 10 jachtų.

Jachtklubai absoliučiai savarankiški. Jie vienijasi į sąjungas, kad taptų įtakinga visuomenės jėga ir darytų įtaką parlamentų ir vyriausybių sprendimams.

Per šimtmečius nusistovėję tarptautinės jachtklubų tradicijos ir papročiai kalba patys už save. Tradiciniai jachtklubai turi savo vėliavas, kurioms valstybių vadovai suteikia oficialių jūrinių vėliavų statusą su atitinkamomis teisėmis ir privilegijomis. Klubo jachtos ją kelia vietoj valstybinės. Joks muitinės ar policijos valdininkas neturi teisės įeiti į jachtą, kurioje iškelta klubinė vėliava. Iš to kyla ir atsakomybė, ir atitinkama vidinė klubo drausmė.

Klubai patys rūpinasi savo narių mokymu, auklėjimu ir daugybe kitų dalykų. Visa tai vyksta tradicinėje klubinėje draugiškoje aplinkoje. Jachtklubai nepastebimai rengia gausų, puikiai išlavintą rezervą laivyno personalui. Jie palaiko jūrines tradicijas, o per jas – jūrinę visuomenės savimonę. Absoliuti atsakomybė už savo jachtą, įgulą ir vėliavą jachtklubuose neišvengiamai suformuoja „aukščiausios prabos” piliečius.

Svečių uostai

Turizmas – veržliausia moderniosios ekonomikos šaka. Jūrinis turizmas joje užima išskirtinę vietą. Jūrinės šalys naudoja visas įmanomas priemones tokiam turizmui skatinti. Skandinavijoje svečių jachtoms įrengiamos saugios, patogios prieplaukos, kur parą (ir ilgiau) svečiai gali apsistoti nemokamai.

Gioteborgo miestas turi tris jachtų prieplaukas svečiams su 800, 900 ir 1500 vietų. Už pirmą parą mokestis neimamas. Šimtai jachtų renkasi būtent tas prieplaukas. Jų įgulos eina į miestą.

Statistika: sezonas trunka 5 mėnesius, prieplaukose būna apie 200 laisvų vietų, jachtoje būna du asmenys, per parą mieste kiekvienas palieka po 100 eurų. Sudauginkime: 150 dienų stovi 3000 jachtų. Jose po du asmenis, kurie išleidžia 100 eurų per dieną. Išeina, kad per 5 mėnesius Gioteborgo apyvarta padidėja 90 mln. eurų. Arba 310 mln. litų. Klaipėdos biudžetas berods yra 200 mln. litų.

Švedijos šiaurėje daugybė gražių vietų. Žmonių ten reta. Žvejų uosteliuose yra vietos ir jachtoms. Svečiai ten priimami nemokamai ir maloniai. Vietinės komunos supranta jūrinio turizmo svarbą.

Centrinėje Švedijoje jachtų tiek daug, kad jachtklubų prieplaukose laisvų vietų svečiams nebūna. Užtat pristatyta daugybė įvairiausių privačių jachtų uostų turistams. Juose nemokamai dalijami bukletai, kur nurodyti tokių uostų duomenys, paslaugų kainos ir kita turistams svarbi informacija.

Tokias jachtų prieplaukas įteisina ne valstybinės inspekcijos, o visuomeninės jachtų ir vandens turizmo asociacijos. Suomija ir Danija savo jachtų turizmą vysto sekdama Švedijos pavyzdžiu. Šioji turi didžiausią jachtų laivyną Europoje.

Yra žmonių, kuriems turtus suneša aitvarai. Tokie perka dideles prabangias jachtas, kuriose puikuojasi prieš svečius. Ši laimė teikia ir rūpesčių: draudimas, apsauga, nuolatinė priežiūra ir pan. Turtuoliai savo jachtas laiko šiltuose kraštuose, prašmatniai įrengtose marinose. Taip vadinami komerciniai jachtų uostų ir viešbučių kompleksai. Uždaros ir akylai saugomos marinos visuomenei naudingos veiklos nevykdo. Su jachtklubais jos nieko bendra neturi.

Istorinė atmintis

Praradusi istorinę atmintį visuomenė bejėgiškai stebi valstybės turto ir teritorijų grobstymą, valdininkų savivalę. Posakis „tvarka kaip laive” mums dar nežinomas. Toji tvarka reikalauja, kad daiktai būtų vadinami savo vardais. Neiškraipant ir dirbtinai nelietuvinant. Jūrinė kultūra, terminija, teisė – tarptautinės.

Jachtų savininkams nebėra kada pasyviai laukti stebint, kas bus. Kai kas jau drąsinasi nusavinti senuosius (!) pajūrio ir pamario uostus. Skelbia, kad tuoj turės popierius ir 99 metus savo nuožiūra lups iš jachtininkų mokesčius. Taip jie praturtėsią.

Laikas susiburti ir parodyti tokiems rėjos noką. Jei užuominos nesupras, galės kaltinti tik save. Jachtininkų visuomenė tarptautinė ir yra absoliučiai vieninga.