„Vilnių reikia mylėti, – įsitikinęs menininkas ir pedagogas Andrius Surgailis. – Tik iš meilės gimsta kūrėjų – dailininkų, fotografų, režisierių, poetų darbai, atkreipiantys dėmesį į mūsų sostinės unikalumą, padedantys pažinti, pamėgti ir saugoti miestą”.
Rytoj Vilniaus mokytojų namuose atidaroma Andriaus Surgailio fotografijų paroda „Nykstantis medinis Vilnius”. Ją papildys ir gerokai praplės fotoalbumo „Medinis Vilnius”, kurį neseniai išleido leidykla „Versus aureus”, pristatymas. Spalio 25-ąją Mokytojų namuose, Vaikų ir jaunimo meno galerijoje bus atidaryta dar viena paroda, kurioje dailininkės ir pedagogės Arūnės Tornau auklėtiniai pristatys savo viziją Surgailio fotografijų temomis.
Sugrįžimai
Surgailis prisimena, kad fotografija jam ilgai buvo tik pomėgis, neprilygstantis tapybai ir kitiems menams. Tačiau studijuodamas vitražą Vilniaus dailės akademijoje (tuomet – Dailės institute) jis ne tik labai žavėjosi Algimanto Kunčiaus fotografijomis, bet ir pats dalyvavo studentų fotografijos būrelio parodoje. Jau tuomet žinomas meistras atkreipė dėmesį į Surgailio darbus: gyrė, skatino fotografuoti. „Kunčių vadinu savo dvasiniu mokytoju, – sako Surgailis. – Man labai artima jo estetika, o 1969 metais pasirodęs albumas „Senojo Vilniaus vaizdai”, manau, turi sąsajų ir su mano knyga „Medinis Vilnius”.
1979 metais Surgailis baigė studijas ir išvažiavo į Uteną – apsigyveno gražiame mediniame senelių name, ėmė mokyti vaikus piešti Utenos dailės ir Tauragnų vidurinėje mokyklose. Tuo metu jau fotografavo ir unikalius objektus kultūros paminklų sąvadui. Tarp svarbesnių menininko darbų – nuotraukų serijos „Šviesa” (1971-1986), „Vilnius nuo stogo” (1972-1986), „Laiminga provincija” (1998).
„Tai, kad 2005-2006 metais ėmiau fotografuoti medinę Vilniaus architektūrą, „kalta” mano vaikystė. Tiksliau – prisiminimai, kaip su tėvais dailininkais, bet dažniausiai su mama vaikštinėdavome po Vilniaus pakraščius. Tie pasivaikščiojimai po Rasas, Jeruzalės, Naujininkų, kitų rajonų gatveles paliko neišdildomą įspūdį. Tai ir pastūmėjo fotografuoti dar išlikusį medinį Vilniaus paveldą”, – neabejoja Surgailis.
Menininkas sako, esą jam apmaudu, kad sostinės fotografai tarsi ir nemato miesto unikalumo, vos vienas kitas jį fotografuoja. O jis net iš provincijos lekia į Vilnių, skuba jį įamžinti. Tiesa, pastaruosius aštuonerius metus Surgailis ilgiau užsibūna sostinėje – dirba Dailės akademijos foto ir medijos meno katedroje, dėsto fotografijos išraiškos pagrindus. Pakvietėme Surgailį pasidalyti mintimis su LŽ skaitytojais.
Per tūkstantį kadrų
-Pripratus prie tradicinių Vilniaus senamiesčio, o pastaruoju metu vis dažnesnių vadinamųjų dangoraižių fotografijų, regis, net sostinės gyventojus nustebins solidus, daugiau kaip 200 nuotraukų albumas „Medinis Vilnius”. Juk ne kiekvienas vertina net unikalius medinius namus, išlikusius Žvėryne, Šnipiškėse, Antakalnyje, ar tuos, kurių dar radote Senamiestyje, Užupyje, Markučiuose, Vilkpėdėje, Naujininkuose ar kituose atokesniuose rajonuose. Kodėl rūpėjo būtent medinis Vilnius?
– Medinis Vilniaus paveldas – pati silpniausia paminklosaugos sritis. Klaiku matyti, kaip stambus kapitalas įsiveržia į šių mažyčių namelių pasaulį, jį niokoja, be gailesčio griauna. Per porą metų dešimtis kilometrų ir ne po vieną kartą išvaikščiojau apie medinius namus, kurių dar radau visuose miesto rajonuose. Sukaupiau gerokai per tūkstantį kadrų: dalis jų – knygos, kiti – parodos nuotraukose.
Nors sumanymą ir įgyvendinau, tačiau nebegaliu nutraukti šio darbo. Juk tik savo, menininko, fotografijomis galiu prisidėti prie labai įdomaus lietuvių kultūros paveldo išsaugojimo.
Nepataisomas optimistas
– Tikite, kad fotografijos ką nors pakeis? Juk 2002-aisiais net Europos paveldo dienos Lietuvoje buvo skirtos medinei architektūrai. Buvo daug ekskursijų, išleista straipsnių knyga su iliustracijomis, tačiau išvengti rimtų paminklosauginių praradimų niekaip nepavyksta.
– Esu nepataisomas optimistas! Juk Vilniaus miesto savivaldybei, Kultūros ministerijai, Kultūros paveldo departamentui bei Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijai užteko proto ir drąsos skirti lėšų mano knygai, kurioje parodyta ir labai liūdnai atrodančių, šių institucijų abejingumą atskleidžiančių dalykų.
Tikėjimo suteikia ir tai, kad šių metų pavasarį sudaryta komisija įvertino medinius objektus, įtrauktinus į saugotinų kultūros vertybių sąrašą. Kol kas, tiesa, dar svarstoma, ką ir kaip toliau reikės daryti. Juk į šį sąrašą įtraukus kelis šimtus namų reikės skirti ne po vieną tūkstantį litų jiems prižiūrėti, išsaugoti.
Ar pastebėjote, kad net unikalūs namai labai greit praranda savo savitą grožį, kai juos įsigyja turčiai? Iškart atsiranda plastikiniai langai, visokios lentutės ir nebelieka senojo namo kvapo. Stovi tik „dėžutė”, praradusi paminklosauginę vertę. Paradoksas, bet ten, kur gyvena skurdesni ir net asocialūs žmonės, namai dar išlaikė XIX ar XX amžiaus pradžios elementų.
Be isterijos
– Kuri iš knygos fotografijų jums kelia daugiausia slogių prisiminimų?
– Nemačiau klaikesnio vaizdo, kurį užtikau Antakalnyje, Pavasario gatvėje Nr.19. Fantastiškas keturių galų namas su verandomis, išpuoštas raižiniais, skendėjo šiukšlėse, gyveno paskutines savo dieneles. Tiesa, po pusmečio šiukšlės jau buvo išvežtos, namas aptvertas tvora. Tikiuosi, kad atsirado šeimininkas, kuris nesupleškins unikalaus namo. Gal jį restauruos?
– O man siaubą kelia Giedraičių gatvės vaizdas Šnipiškėse, kur medinių namukų virtinę tarsi nukerta styrantis dangoraižis.
– Idiliškas vaizdelis baigiasi gal laiptais į dangų, gal – keliu į niekur… Labai simboliški šioje fotografijoje ir kelio ženklai, rodantys, kad sustoti negalima. Kad ir kaip būtų, į savo objektus žvelgiu lietuvio lyriko akimis. Todėl albumą, kur esu ne tik fotografijų autorius, bet ir dizaineris, sudariau taip, kad nebūtų isterijos ar pykčio. Norėjau pasakyti: štai, koks nuostabus mūsų medinis paveldas. Privalėtume jį saugoti, didžiuotis ir džiaugtis.
Nerealus pasaulis
– Išskirčiau dar vieną šio albumo pranašumą. Nurodydamas adresus intriguojate, skatinate keliauti su knyga po Vilnių, geriau pažinti miestą.
– Fotografijų albumas „Medinis Vilnius” yra ne tyrimus ar istoriją pristatanti knyga. Man svarbiausia – vieta. Būtų puiku, jei žmonės eitų, žiūrėtų, lygintų. Juk kaip gamta, taip ir medinis paveldas yra kintantys dalykai.
– Tai suvokę žmonės, ypač moksleiviai, patys stvers fotoaparatus ir, žinoma, patirs didžiulį atradimų džiaugsmą.
– Tikrai, kiekvienas žmogus pastebi vis kitokių dalykų, kitaip tą patį daiktą nufotografuoja. Todėl knyga „Medinis Vilnius” – tai mano sukurtas pasaulis. Nerealus, nes nespalvotas – tokio juk Vilniaus nėra. Bet yra albumas. Paėmęs į rankas „Medinį Vilnių” jau nurimau: manęs nebebus, o knygų dar kur nors bus išlikusių…