Sukurtas vaistų „išjungimo“ mechanizmas

Sukurtas naujas vaistas, kurio sudėtyje yra ir priešnuodis pačiam vaistui. Toks kūrimo būdas gali sukelti revoliuciją vaistų saugumo srityje ir padidinti pavojingų vaistų vartojimo efektyvumą. Sukurtasis vaistas neleidžia krešėti kraujui. Bet apšvietus tam tikro dažnio šviesa, vaistas nustoja veikti ir kraujas vėl gali krešėti.
Vaistai nuo kraujo krešėjimo medicinoje yra vartojami dažnai – taip pat ir tais atvejais, kai kraują kurį laiką reikia laikyti ne pačiame organizme, pavyzdžiui, per širdies operacijas ar inkstų dializes. Bet kai kraujas grįžta į organizmą, jo nesugebėjimas krešėti gali sukelti insultus ir mirtinus nukraujavimus.
Tokiose situacijose dažnai naudojamas vaistas nuo krešėjimo yra heparinas, nes jam yra priešnuodis, kurį, atsiradus reikmei, galima skubiai suvartoti. Bet heparinas gali sukelti alergines reakcijas. Tačiau geresni, modernesni vaistai nuo krešėjimo tokiose situacijose negali būti naudojami, nes jiems greitai veikiančio priešnuodžio nėra.
Bonos universiteto (Vokietija) mokslininkas Alexanderis Heckelis su kolegomis dabar tikriausiai rado tinkamą sprendimą. Jie eksperimentavo su rinkiniu natūralių nukleotidų, kurie keičia savo formą apšvietus tam tikro bangos ilgio šviesa. Mokslininkai blokuojantį aptamero poveikį išjungė priversdami molekulę susisukti į plaukų smeigtuko formą.
Kai nėra tinkamos šviesos, formą keičiantis nukleotidas „neranda” sau poros trombiną blokuojančio aptamero gale, todėl prisijungimas nevyksta. Bet, apšvietus tinkamo bangos ilgio spinduliais, dirbtinis nukleotidas pakeičia formą ir gali prisijungti. Tokiu būdu keičiama aptamero forma ir blokuojamas jo, kaip vaisto nuo krešėjimo, poveikis.
Mokslininkai išsiaiškino, kad aptamerą „išjungti” galima per kelias sekundes, net ir tuo atveju, kai jis jau prisijungęs prie trombino.
Mokslininkų teigimu, tokie dirbtiniai į šviesą reaguojantys nukleotidai gali būti naudojami ir kituose iš nukleotidų gaminamuose vaistuose. Tokie yra vaistai, skirti genų veiklos reguliavimui ir daugelio svarbių baltymų veikimo modifikavimui.