Galėjo būti neprastas filmas. Galėjo būti neįprastas. Juodoji komedija. Situacijų komedija. Kažkas netoli „Slėpkit pamerges” arba „Nuoma su priedais”. Perspektyvos buvo gražios. Net reklaminis filmukas žadėjo intrigą. Atrodė, kiek daug teisingų kelių nekvailiems pokštams atsiveria. Deja, bet, tačiau…
„Aš, tu ir Diupri” – paprasta amerikietiška komedija. Paprastų paprasčiausia, kokia begali būti. Apskaičiuota, pamatuota ir nutaikyta visoms amžiaus grupėms. Tiems, kurie purtosi iš juoko nuo „amerikietiškų pyragų”. Ir tiems, kam patinka senoji romantika. Tiksliau – komedijos su tvarkingomis pabaigomis ir laimingais moralais. Nepavyko suderinti.
Pavyko tik du personažai. Diupri, kurį Ovenas Vilsonas suvaidina nemirktelėdamas. Ir klaikiai juokingas „nesusipratimas”, į kurį Maiklas Duglas sudėjo ilgai taupytą humoro jausmą. Kuomet smagu aktoriui, smagu ir žiūrovui. Jis tikras, kad veikėjas yra tikras. Dar daugiau, Duglas šiame filme tiesiog „savas”.
O Vilsonui net teksto nereikia. Pokštai užrašyti jo veide. Jis – iš tų komikų, kurie nesimaivo ir yra natūralūs klounai. Dabar jau aišku, kad Vilsonas ateityje turės rimtų problemų dėl įvaizdžio. Kuomet vaidins ką nors rimta, sunku bus nesijuokti. Kažkada jau sugadino filmą „Už priešo linijos”. Labai jau nepanašus į kietuolį…
Taip pat kaip Keitė Hadson ir Metas Dilanas nepanašūs į komiško plano aktorius. Tiesa, Dilanui kartais pasiseka pataikyti į Vilsono ritmą. Hadson, romantinių komedijų asė, šaudo tuščiais pliurpalais. Ne jos vaidmuo. Stengiasi labai, trokšta sugrįžti į geidžiamiausių aktorių sąrašą, bet broliai režisieriai susimokė sugadinti jos karjerą nebepataisomai…
„Aš, tu ir Diupri” neserga populiariausia komedijų liga – prastais juokeliais. Tų juokelių visai nėra. Vienas kitas paklydęs „bajeriukas”. Nes filmo kūrėjai rimtais veidais nusprendė komediją paversti drama. Pagraudinti, išspausti sentimentus. Todėl padori idėja baigiasi nevertais dėmesio paverkšlenimais ir pamoralizavimais. Beveik meksikietiškas serialas. Apie santykių išbandymus, vyrišką draugystę ir „trečio nereikalingo” teoriją.
Trečias nereikalingas šiai komedijai yra… humoras. Jau geriau nevykę pokštai apie „aną galą” nei jokių pokštų. Tačiau kvailiausia, kad pats imi fantazuoti, ką iš tokio scenarijaus galima „išlaužti”. Kaip pasukti įvykius, kad alptum iš juoko. Pasvajoti ir belieka. Kartais geros idėjos turi blogą pabaigą. Gaila. Lauksime Vilsono komiškesnėje komedijoje.