Suaugusieji gydomi skriaudžiant vaikus

Vaikai ir jų jauni tėvai reikalauti nemoka, todėl į sanatorijas siunčiami ne visi mažyliai, kuriems to reikėtų

Populiariausios vaikų sanatorijos dabar yra pustuštės. Palangos „Gintare”, kur yra 350 vietų, šiuo metu užimtos 168, Druskininkų „Saulutėje” iš 220 vietų užimtos 105. Netoli didelio miesto esančioje Kačerginės „Žibutėje”, kur vaikai galėtų gydytis dažnai lankomi savo artimųjų, vietoje 100 vaikučių dabar gydomi 35. Tokia padėtis nėra išskirtinė. Panašiai yra ir kitose vaikams skirtose reabilitacijos įstaigose, kurių Lietuvoje išliko viso labo septynios. Bendrai sudėjus, jose tėra 892 vietos, apytikriai tiek, kiek, tarkim, suaugusiesiems skirtoje sanatorijoje „Vilnius” Druskininkuose.

Tradicinis Teritorinių ligonių kasų argumentas, kad rudenį ir žiemą paprasčiausiai nėra norinčiųjų vykti į sanatorijas, šį rudenį atrodo itin keistai. Pakvėpuoti pušų kvapo prisigėrusiu oru ar pabūti prie jūros nebijant sušalti dar visiškai įmanoma. Mokslo metai taip pat niekuo dėti – sanatorinis gydymas reikalingas ir ikimokyklinukams, be to, vaikų sanatorijose yra galimybės mokytis.

Kelialapis į sanatoriją sunkiai pasiekiamas

„Žmonės nori gydyti savo vaikus, nepaisant sezono. Žinoma, vasarą gydytis sanatorijoje norinčiųjų yra daugiau, ypač Palangoje, tačiau jei gydytojai siųstų, ir dabar būtų pilna pacientų. Taip būdavo anksčiau, kai mes gaudavome tiesioginį finansavimą. Dabar pinigai „vaikšto” paskui ligonį. Kiekviena gydymo įstaiga siekia, kad tie pinigai liktų joje. Vis daugiau reabilitacijos paslaugų siūloma poliklinikose. Vaikams tai tinka kur kas mažiau nei suaugusiesiems. Mažylis masažuojamas užmiega ir po to tėvai jį išsiveža namo. Kitų procedūrų jau ir nebereikia, o sumokėta už visą dieną”, – sako Druskininkų „Saulutės” vaikų sanatorijos vadovas Algis Šukevičius.

Reabilitacijai skiriami pinigai gydymo įstaigoms atitenka viename kapše, su mandagia nuoroda, kad 20 proc. reikia skirti vaikų reabilitacijai. Tačiau įstatymiškai tai neįteisinta ir viskas priklauso nuo geros valios ir pacientų informuotumo. Jei suaugusieji po sunkių susirgimų reabilitacinį gydymą išsireikalauja, tai mažiau lieka vaikams. Jų interesus turi ginti gydytojai ir tėvai.

„Mano vaikui dabar yra dvylika metų, astma serga nuo vaikystės, tačiau sanatorijoje mes buvome tik du kartus. Niekada neatsisakėme tokio siūlymo, jo tiesiog nebuvo. Kai pradėjau reikalauti siuntimo į sanatoriją, negalėjau jo išsireikalauti. Parašiau du skundus, vieną į Sveikatos apsaugos ministeriją, kitą – Vaiko teisių apsaugos tarnybai. Iš ministerijos atėjo atsakymas, kad mano vaikui sanatorinis gydymas nepriklauso. Iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos atsiųstame atsakyme teigiama, kad mano vaiko teisės buvo pažeistos. Į sanatoriją mes patekome prasidėjus naujiesiems metams, nes senaisiais, pasirodo, tiesiog nebebuvo pinigų. Kalčiausia liko mūsų gydytoja, nors jos kaltės gal čia buvo mažiausia. Ją spaudžia iš dviejų pusių – tėvai ir ligonių kasos”, – sako kaunietė Aušra Sidokerskienė.

Procedūros geriau nei vaistai

Kačerginės „Žibutės” sanatorijoje apsilankėme dar iki pusiaudienio, kai paprastai atliekamos procedūros. Viename kabinetų, kur dvi slaugytojos galėtų vienu metu aptarnauti dešimt pacientų, teradome tris.

Pusantrų metukų Aelita Entkutė sėdėjo ant mamos Vidos kelių, o slaugytoja Irena Poderienė prijungė prietaisą, stimuliuojantį mažylės kojytės raumenis.

„Patekome čia nesunkiai, prieš tai gydėmės Santariškėse. Kojelė buvo sugipsuota keletą mėnesių, paskui dar kartą ją teko gipsuoti”, – vardija iki šiol negalinčios bėgioti mergytės mama.

Augustei dar tik metukai ir du mėnesiai, tačiau ir ji jau gydėsi ligoninėje, nudegimų skyriuje. Sanatorijoje jai atliekamos procedūros su biotronu, kuris skatina atsinaujinti odos ląsteles.

Panašaus amžiaus Domas Urbaitis, prilaikomas mamos Mildos ir kineziterapeutės Laimos Kaušylaitės sėdi ant keletą kartų už jį aukštesnio kamuolio. „Po antrojo laipsnio nudegimo tempiame odelę, kad neatsirastų skausmingų randų”, – paaiškina procedūros esmę moterys.

Regina Auškalnienė iš Jonavos sėdi masažo kabinete, o jos šešerių metukų anūkė, švelniai glostoma per nugarėlę, jau beveik snaudžia.

„Anūkėlė serga bronchitu. Mes čia jau esame buvusios užpernai, sustiprėjusios po visų procedūrų, visus metus į gydytojus nesikreipėme. Šiemet vėl teko ligoninėje gydytis”, – sako moteris.

Dauguma vaikų į sanatorijas patenka po gydymo ligoninėse, tuomet ligos sunkumas ir gydymo būtinumas jau atrodo mažiau diskutuotinas.

Vietų sumažėjo, bet jų netrūksta

„Vaikams vietų sanatorijose per keliolika metų sumažėjo beveik dešimt kartų. Gydytojai nesiūlo reabilitacinio gydymo, nes taip taupomos lėšos arba jos skiriamos suaugusiems pacientams, kurie sanatorinio gydymo reikalauja. Taip kasmet iš vaikų atimami keli milijonai litų. Viskas vyksta nutylėjimo principu. Už lėšų pastumdymą gydymo įstaigų vadovai nėra baudžiami, todėl, kol vaikų gydymui skirtos lėšos nebus atskirtos įstatymiškai, padėtis nepasikeis”, – sako Nacionalinės vaikų sveikatinimo asociacijos prezidentė Elena Urbonienė.

Gydytojai gauna neoficialias kvotas sanatoriniam gydymui. Tėvai, kurių dauguma dar jauni žmonės, patiki, kad jų vaikui sanatorinis gydymas nepriklauso. Reabilitacija sanatorijose taikoma sergantiesiems chroniškais bronchitais, po plaučių uždegimo, traumų, iškrypus stuburui ir daugybės kitų susirgimų. Pustuštėse sanatorijose medikai vis tiek dirba, patalpos yra šildomos, teritorijos prižiūrimos.

„Dabar padidinti mūsų paslaugų įkainiai, tačiau dėl to sumažėjo gydymą galinčių gauti vaikų skaičius. Todėl mėginame ieškotis klientų užsienyje. Laukiame vaikų, kuriems reikalingas sanatorinis gydymas, iš Norvegijos. Gaila, kad jie gali būti pas mus tik savaitę, kitaip labai atsiliks mokykloje. Mes galime organizuoti mokymą tik lietuviams”, – sako A.Šukevičius.

„Prieš kelerius metus buvo sutaupyta pinigų, skirtų vaikų sanatoriniam gydymui. Tuomet medikai buvo raginami rašyti siuntimus. Gruodžio mėnesį mūsų sanatorija buvo pilnutėlė tarsi vasarą. Kai žiūrime į pacientų rentgeno nuotraukas, matome, kiek vaikų yra su iškrypusiais stuburais. Tačiau labai dažnai nėra nuorodų tai gydyti, nors mes tam turime visas sąlygas. Kartais atrodo, kad vaikas turi turėti kuprą, kad jam būtų pripažinta būtinybė tiesinti stuburą. Tai daryti reikia kuo anksčiau”, – sako „Žibutės” sanatorijos direktorė Jūratė Rudzinskienė.

Ji rodo už Švedijos vyriausybės lėšas įrengtą taupią katilinę ir didžiulį saulės kolektorių vandeniui šildyti. Tai padėjo sanatorijai finansiškai išsilaikyti. Už kitas lėšas, gautas taip pat iš švedų, šiuolaikiškai pertvarkyti sanitariniai mazgai, vieno Olandijos fondo lėšomis įrengtas baseinas. Direktorė santūriai tyli paklausta, kas pertvarkyta už Lietuvos valstybės finansines injekcijas.

Be užuolankų

„Pediatrai ir šeimos gydytojai neinformuoja tėvų, kad jų vaikui pagal ligos pobūdį priklauso reabilitacija ar sanatorinis gydymas arba nesiunčia paciento į minėtas įstaigas dėl neva teritorinės ligonių kasos nustatytų kvotų.

Tai rodo Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos atliktas aktualiausių vaikų sveikatos priežiūros problemų tyrimas.

Dėl siuntimų į sanatoriją egzistuoja nerašytas susitarimas. Kaip rodo patirtis, ne tik ligoniukų tėvai, bet ir kai kurie gydytojai nežino, kad vaikams negali būti kvotų reabilitacijai ir sanatoriniam gydymui”, – sako vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė.

Minėtą tyrimą ji pristatė sveikatos apsaugos ministrui ir siūlė sumos dalį, skirtą reabilitacijai ir sanatoriniam gydymui, nustatyti atskiru teisės aktu bei padidinti nuo 20 iki 25 proc.

„Būtina aiškiai apibrėžti, kad vaikų reabilitacijos ir sanatorinio gydymo paslaugos negali būti kvotuojamos, o vaikams skirtos lėšos panaudojamos kitoms reikmėms.

Tyrimo duomenimis, 2005 metais minėtoms paslaugoms apmokėti buvo numatyta 19,2 mln. litų, tačiau panaudota tik 17,3 mln. litų. 2004-aisiais reabilitacijai panaudota dar mažiau – tik 86,5 proc. vaikams skirtų lėšų. Suaugusiųjų reabilitacijai vaikų sąskaita kasmet ,,sutaupoma” po 2-3 mln. litų”, – apibendrino esamą situaciją kontrolierė.