Aktorius Ramūnas Cicėnas visą vasarą TV3 eteryje atliko „Policijos akademijos” kursanto Koalos vaidmenį, o naują BTV sezoną jį matysime humoro laidoje „Šalia kelio”
– Jūs – teatro aktorius, bet jau kurį laiką esate matomas televizijoje.
– Matyt, atėjo toks laikas. Tai visai natūralu: esu aktorius, todėl galiu vaidinti ir teatre, ir kine, ir televizijoje.
– Ir kuo traukia televizija?
– Smagu buvo pakeisti dienotvarkę. Teatre nėra tokio griežto grafiko, į repeticiją gali ir šiek tiek pavėluoti. O į filmavimus būtina ateiti tiksliu laiku. Nežinojau, ką reiškia keltis pirmadienį aštuntą valandą, o apskritai tai normalus darbas. Jei dirbi su linksma komanda – net malonumas. Džiaugiuosi, jog buvo „Policijos akademija”, bet lygiai taip pat džiaugiuosi, kad baigėsi.
– Jei reikėt rinktis, ką pasirinktumėte: televiziją ar teatrą?
– Pirmenybę teikčiau teatrui, nes tai, ką pritaikiau savo personažams televizijoje, gavau iš teatro. Tarkime, bare yra dvi vyno rūšys: sielai ir kūnui. Teatras būtų vynas sielai. Vaidindamas spektaklyje tiesiogiai bendrauju su žiūrovais, jaučiu, kaip jie reaguoja į veiksmą scenoje. Kad ir kiek vargčiau per repeticijas, plojimai ir žiūrovų emocijos visa atperka. Tai gyvas bendravimas. Malonu, kai žiūrovai supranta, juokiasi ar verkia.
– Ar daug pastangų reikia norint įkūnyti personažą?
– Tai parodo rezultatas. Kuo daugiau pastangų įdedu, tuo geresnis rezultatas. Kartais būna taip, kad spontaniškai pavyksta įsikūnyti į personažą, vos perskaičius scenarijų. Prisimenu, taip būdavo studijų laikais, nes tekdavo per savaitę net po kelis personažus suvaidinti. Dažniausiai ilgai skaitau, analizuoju, mąstau, kaip mano personažas turėtų elgtis tam tikroje situacijoje. Personažą auginu kaip vaiką.
– Kuriuo savo vaidmeniu labiausiai didžiuojatės?
– Visais didžiuojuosi. Na, daugiausia pagyrimų ir pripažinimo sulaukiau už Kazimiero Pokšto vaidmenį spektaklyje „Madagaskaras”. Dabar laukia režisieriaus Sigito Račkio spektaklio „Svifto namai” premjera. Vaidinsiu milžiną ir tuo labai didžiuojuosi.
– Jaudinatės?
– Taip, net labai! Vakar buvo generalinė repeticija, šiek tiek jaudinausi, bet maniau, jog praeis. Šiandien jau nuo pat ryto nerandu sau vietos, vaikštau po miestą. Neturiu jokių nusiraminimo būdų ir taip prieš kiekvieną spektaklį. Nenuostabu, kodėl daug aktorių anksti miršta ar išprotėja, juk tiek nervų ląstelių išnaudojama jaudinantis! Televizijoje jaudulys buvo tik iš pradžių, paskui įpranti: pažįsti operatorius, režisierių ir kolegą.
– Koks jūsų svajonių vaidmuo?
– Kada nors norėčiau suvaidinti Elą iš pjesės „Švelnumas”. Tačiau vaidindamas bet kokį personažą stengiuosi, kad jis būtų svajonių.
– Ar lieka laisvo laiko po repeticijų ir filmavimų?
– Prieš premjeras teatre praktiškai gyvenu, bet vis tiek netikiu tais, kurie sako, kad yra taip užsiėmę, jog visiškai neturi laiko. Vasarą man visada užtenka laiko nuvažiuoti pas draugus į sodybą ir pažvejoti, o žiemą – pažaisti biliardą.