Žmonės, ypač moterys, žiūri muilo operas todėl, kad patinka. Jei sakytume perkeltine prasme – serialai yra tarsi pasakos suaugusiesiems, kur yra geruolių ir bloguolių, daug gražių vaizdelių, be to, kiekvienas žino, kad vis tiek nugalės gėris. Žiūrėdami serialus žiūrovai išgyvena kartu su personažais, jaudinasi dėl jų likimo ir džiaugiasi dėl sėkmės. Muilo operos yra kaip vaikų pasakėlės prieš miegą, tik skirtos suaugusiems. Nors serialų scenarijai beveik nesikeičia, žiūrovų nemažėja. Kodėl? O kai buvome vaikai, ar mums užteko vienos pasakos? Ne. Taip yra ir su serialais. Įdomu lyginti pasakų personažus, situacijas ir smagu kaskart pamatyti gėrio pergalę prieš blogį.
Muilo operų paskirtis – atitraukti žiūrovus nuo realybės, be to, jose yra tam tikra moralė ir pamokymas: „Jei gerai elgsiesi, viskas bus gerai”. O ar pabėgimas nuo realybės yra gerai, ar blogai, čia vėl galima spręsti tik pagal kiekvieną žmogų. Tarkim, kokia vieniša užguita moterėlė, atokiame Lietuvos kaimelyje sėdinti ir žiūrinti serialą, pamato, kad net ten visokių skriaudų būna, ir nebesijaučia taip blogai. Dabar tai yra net tarsi istorijos kokybės paženklinimas, ir jei žmogus gali ištarti, jog jo gyvenimo istorija verta muilo operos, tai reiškia, kad ji labai įdomi, – juk lietuvaičiams svarbu paverkti, graudintis, jiems nepatinka, kai iš karto viskas būna gražu ir linksma. Net nesvarbu, kad tas serialas yra meksikietiškas, jis labai artimas lietuvių mentalitetui.
Ar serialų žiūrovai išsiskiria kokiais nors ypatingais psichologiniais bruožais? Manau, pirmiausia savo temperamentu – man atrodo, melancholikai labai gerai šiuos filmus priima. Jie įsigilina į juos, ypač ten, kur nėra kur gilintis. Kaip ir skaitydami pasakas, įsijaučia į siužetą, jiems smagu paverkti, ašaros nubraukimas – didžiausias džiaugsmas.
Tam tikru metu muilo operos gali padėti jų žiūrovui. Pirmas dalykas, tą akimirką, kai žmogus verkia dėl serialo veikėjo, iš tikrųjų jis verkia ne dėl jo – žiūrovas jį sutapatina su savimi ir prisimena asmeninio gyvenimo įvykius, kurie tam tikra prasme yra panašūs. Toks verkimas tampa emocijų ir jausmų iškrova.
Antras dalykas, jaučiamės geriau ir laimingesni, kai matome šalia savęs nelaimingesnį. Čia muilo operos tikrai pagelbėja – jos yra tarsi tam tikrų žmogaus svajonių įsikūnijimas.
Pati serialų nežiūriu. Jei atmestumėme tą priežastį, kad neturiu jiems laiko, kita būtų ta, kad labai neadekvačiai reaguoju į situacijas ir ten, kur reikia verkti, aš juokiuosi. Matyt, jau išaugau iš tų pasakų, arba mano gyvenimas buvo toks geras, kad jų nereikia dabar. Ir tas spalvų tirštinimas man nepriimtinas. Galiu priimti pasaką mažiesiems, bet pasakų suaugusiesiems nenoriu.