Senose Europos Sąjungos valstybėse nėra vidaus vandens žvejybos tradicijų, todėl ji nesupranta Lietuvos problemų ir nežada pagalbos
Prieš 15-20 metų lietuvių žvejai dirbo beveik visuose pasaulio vandenynuose ir jūrose. Galingas Klaipėdos žvejų uostas sulaukdavo milijonų tonų produkcijos, kuri pasklisdavo po visas buvusios TSRS respublikas. Atkūrus nepriklausomybę, iš bendrovės „Jūra” nieko neliko, nes pusvelčiui kažkur išplukdyti žvejybos traleriai, dalis jų buvo supjaustyti dalimis, kad tiktų metalo laužui. Iki šiol tęsiasi buvusio „Jūros” turto švaistytojų bylos, kurioms, anot teisininkų, ant kulnų lipa senaties terminai. Žvejybos reikalų žlugdymas tęsiasi ir vidaus vandenyse.
Pagalbos prašymas – šauksmas tyruose
Žuvininkystės pramonė oficialiai priklauso žemės ūkio veiklos subjektams, todėl Žemės ūkio ministerijoje yra tuo užsiimančių specialistų. Dėl nepalankių gamtos sąlygų ne kartą paramos prašė ir žuvų gaudytojai bei produkcijos perdirbėjai. Dar balandžio mėnesį Žuvininkų sąjunga kreipėsi pagalbos į Žemės ūkio ministeriją. Po gero mėnesio Žuvininkų sąjungos valdybos pirmininkas doc. Egidijus Bukelskis gavo ministerijos sekretoriaus Rimanto Čeponio, kuris kuruoja žuvininkystės reikalus, atsakymą. Valdininkas išvardijo krūvą teisės aktų, kurie saugo gyvūnus, augalus ir grybus, Lietuvos raudonosios knygos svarbą ir panašius dalykus. Birželio mėnesį susirinkę Žuvininkų sąjungos valdybos nariai įdėmiai susipažino su aukšto valdininko mintimis ir nusprendė, kad šis iš jų tyčiojasi. Todėl susirinkimo vardu pareiškė: „Šis atsakymas labai nuvylė žvejų atstovus, nes jame analizuotos teisinės nuostatos ir veikiančios taisyklės, ministerijų veiklos kryptys, bet net nebandyta įsigilinti į keliamus klausimus ir iš esmės nieko neatsakyta. Tokį laišką vertiname kaip biurokratinį metodą atsirašinėti”.
Neišsikentę valdininkų neveiklumo, Asociacijų sąjungos „Žuvininkų rūmai” prezidentas Leonas Kerosierius, Žuvininkų sąjungos valdybos pirmininkas doc. Egidijus Bukelskis, Žvejybos verslo asociacijos prezidentas Gintautas Morkevičius ir kiti specialistai parašė pagalbos prašymą šalies Prezidentui V.Adamkui. „Mes, žemiau pasirašiusieji, atkreipiame dėmesį, kad stichiniai gamtos reiškiniai (karščiai, potvyniai, žuvilesių paukščių gausa, speigai), nemažėjantis brakonieriavimas bei ūkinės veiklos vystymas (terminalo ir prieplaukų statyba, jūros vartų ir Kuršių marių gilinimas, kenksmingų medžiagų išliejimas), Nemuno deltos upių seklėjimas, – visa tai sukelia neigiamas pasekmes žuvininkystei vystyti”, – rašoma aukščiausiajam šalies pareigūnui.
Anksčiau Lietuvos valstybinis žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centras padėdavo kompensuoti nuostolius – nuo stichijos nukentėjusioms žvejų organizacijoms nemokamai teikdavo žuvų jauniklių. Šiuo metu tokia pagalba negalima, nes to nenumato Europos Sąjunga, kuri neturi vidaus vandenų žvejybos tradicijų, todėl ir nenumatė tokių instrukcijų. O Lietuvoje problemos iškyla ne tik Kuršių mariose. Pavyzdžiui, Kertuojų, Siesarties ir kituose ežeruose masiškai žuvo unguriai, daug žuvų iš žvejų „pavagia” žaibiškai besidauginantys kormoranai. Šie veiksniai dažniausiai nepriklauso nuo vandens telkinių savininkų ar naudotojų valios ir ES sudaro nepalankias konkurencijos sąlygas.
Sprendimai – be verslo partnerių
Ministerijose beveik nėra kam iš esmės užsiimti žuvininkystės reikalais, todėl Žemės ūkio ministerijoje planuojama įsteigti penkių specialistų skyrių, kuris rūpintųsi šio verslo plėtra ir administruotų iš Europos Sąjungos ateinančią paramą. Kiti siūlo sukurti Žuvininkystės reikalų tarybą, kurioje dirbtų atsakingi ŽŪM pareigūnai, gamybinių ir visuomeninių organizacijų deleguoti asmenys.
Nuo 2007 metų ES įsigalios nauja paramos valdymo sistema. Pasak žemės ūkio ministrės K.Prunskienės, Kaimo plėtros fondo 2007-2013 metų administravimo ir finansinės funkcijos patikėtos Žemės ūkio ministerijai: Žuvininkystės departamentas atlieka tarpininko vaidmenį, Nacionalinė mokėjimo agentūra skirs lėšas, o veiklą koordinuos ministerijos vadovybė.
Su tokiais planais susipažinęs Žuvininkystės įmonių asociacijos „Lampetra” pirmininkas Virginijus Domarkas, „Kauno dienai” sakė nemaloniai nustebęs, kad kuriamose valdymo ir žvejams bei produkcijos perdirbėjams pagalbos suteikimo institucijose vėl nelieka vietos socialiniams partneriams – žuvų gaudytojams ir perdirbėjams.
Žuvys ieško, kur giliau
Mūsų specialistus taip pat stebina ES komisarų sprendimai. Pavyzdžiui, neseniai Baltijos menkės buvo pradėtos skirstyti į Rytų ir Vakarų. V.Domarkas tvirtino, kad kol nebuvo į Sąjungą priimtos naujosios narės, tol menkės buvo „vieningos”. Mokslininkai aiškina, kad rytinė Baltijos pakrantė yra seklesnė ir šiltesnė, todėl čia labiausiai telkiasi menkių mailius.
Teoriniai samprotavimai gamybininkams gal nėra tokie svarbūs, jeigu nebūtų pagrįsti nepriimtinais konkrečiais darbais. Anksčiau Lietuva turėjo apie 7000 tonų menkių sugavimo kvotą, o dabar skiriama perpus mažesnė. Neseniai Europos Komisija pasiūlė ateinančiais metais 15 procentų sumažinti menkių ir 20 proc. – lašišų sugavimo kvotą. Konkretūs skaičiai būtų tokie: Rytinėje Baltijos dalyje sugauti ne daugiau kaip 38,522 tūkst. tonų bendrą leistiną laimikį (2006 metais buvo 45,339 tūkst. tonų), o vakarinėje jūros pusėje – 24,140 tūkst. tonų (pernai buvo 28,400 tūkst. tonų). Į akis krenta tai, kad rytinėje pusėje kvota sumažinama apie 7 tūkst. tonų, kai tuo tarpu vakarų pakrantei privalomas laimikio sumažinimas perpus mažesnis.
Kartais žuvininkystei būna pražūtingos kitų ūkio sričių verslo pastangos. Pavyzdžiui, Kuršių marių žvejų verslui didelį pavojų kelia jūros uosto vartų ir pačių marių gilinimas. L.Kerosieriaus nuomone, tokiu būdu iš Baltijos į marias masiškai plūsta sūrus vanduo. Ypač tai aktualu šiemet, kai buvo labai nusekęs marių vandens lygis, o jeigu dar nuo jūros papučia smarkesnis vėjas, tai sūrumas patenka beveik į visus Kuršių marių Lietuvos teritorinius vandenis. Neišsikentusios tokių sąlygų, gėlavandenės žuvys masiškai „emigruoja” į Kaliningrado pusę. Ten, kur gilesnės marios, kur nepasiekia Baltijos vanduo. Taip dar kartą pasitvirtina patarlė, kad žuvis ieško kur giliau. Ir jokios politikos.
Sužlugdyta iniciatyva
Jau trečius metus Klaipėdoje statomas žuvų aukcionas, kuris neveikia iki šiol. Prieš porą metų jo statybos darbus koordinuoti buvo pavesta Žemės ūkio ministerijos sekretoriui R.Čeponiui – tam pačiam valdininkui, kurio sprendimais liko nepatenkinti žuvininkystės verslo darbuotojai. Apie 6 milijonų litų kainuosianti aukciono statyba turėjo būti pabaigta praėjusiais metais. Šis projektas įtrauktas į šių metų Vyriausybės programą, tačiau iki šiol rangovai panaudojo tik apie 800 tūkstančių litų.
L.Kerosierius kalba, kad šio aukciono svarbą sunku pervertinti, nes tai būtų didmeninė prekyba žuvimis, todėl žvejams nereikėtų sukti galvos dėl laimikio realizacijos. Vakarų Lietuvos žvejų ir žuvų perdirbėjų konfederacijos atstovai tvirtina, kad rengiant naują žuvininkystės plėtros strategiją jų nuomonės taip pat nebuvo pasiteirauta. Ministerijos sekretorių R.Čeponį jie vežėsi į Olandiją, kuri panašių aukcionų statybose turi didelę patirtį, tačiau valdininkas šį reikalą „užplukdė ant seklumos”. Olandai atsisakė ir nuo finansinės, ir nuo organizacinės paramos.
Atsisakyti verslo skatina ES milijonai
Žuvininkystės reikaluose, kaip ir žemdirbystėje, ES politika tokia: tik kuo greičiau atsisakykit verslo, nes mes pasiryžę viskuo aprūpinti. Todėl milijonais litų skatinamas ir Lietuvos žuvininkystės verslo žlugimas. Jeigu į metalo laužą supjaustysi savo laivą, tai gausi apie milijoną litų. Tokie pinigai laivo savininkui padaro įspūdį ir jis savo turtą sutinka sunaikinti. Pavyzdžiui, 2005 metais Lietuvoje buvo apie 65 žvejybos laivai, tai dabar liko apie 40, nes kitų savininkai susigundė ES pinigais ir laivus atidavė į metalo laužą. V.Domarkas tvirtino, kad šiemet žadama sunaikinti dar apie 20 tokių laivų. Todėl net kai kurių žuvų rūšių sumažintos kvotos, matyt, nebus įvykdytos. „Į teritorinius vandenis atplauks ES valstybių senbuvių laivynas ir išgaudys”, – sarkastiškai sako Žuvininkystės įmonių asociacijos „Lampetra” vadovas.
Prieš keletą metų „Žuvininkų rūmai” Seimui ir kitoms valdžios institucijoms siūlė senesnių žvejybos laivų nepjaustyti į metalo laužą. Jų negalima parduoti į trečiąsias šalis, bet galima panaudoti rekreacinei žuvininkystei. L.Kerosieriaus nuomone, komisijos pripažintuose tinkamuose tolimesniam plaukiojimui laivuose lengvai galima įrengti kajutes ir taip pertvarkyti į turistinius, kuriais iš karto būtų galima plukdyti bent penkiolika žmonių. Tuo labiau kad Lietuvoje nėra rekreacinio laivyno. Botus, į kuriuos dabar susodina tik po keletą keleivių, kurie gali nuplaukti vos 12 jūrmylių nuo kranto, laivynu nepavadinsi.
Anot L.Kerosieriaus, naikindami laivus, Klaipėdos regione skatiname nedarbą. Tik paskaičiuokime: metalo laužui supjaustytame laive dirbdavo po 5-6 žmones, kurie, specialistų skaičiavimais, savo ruožtu krante sukurdavo dar po 5-6 darbo vietas. Jeigu pernai tokiu būdu darbo neteko apie 100 žvejų, tai dar apie pusė tūkstančio žmonių neteko užsiėmimo krante. O už laivo sunaikinimą kompensaciją gauna tik jo savininkas.