Karšta, gardi, saldi, stipri, garuojanti, kvepianti, šviežia, nuostabi, puiki, šilta, šalta, gaivi, auksinė, varinė, stimuliuojanti, tonizuojanti – stebuklingas gaivinamasis gėrimas, puikus vaistas nuo daugelio ligų. Ją ne šiaip sau geria – ragauja, gurkšteli, gurkšnoja, siurbčioja, mėgaujasi. Ją ruošia, pliko, kaičia, verda ne tik sau – jos ir kitiems siūlo, ja vaišina ir vaišinasi. Ji kvapiai garuoja, jos kvapas pasklinda, užlieja…
Žolės… žolė
Turbūt nerastume žmogaus, nežinančio, kas yra arbata. Vieniems ji – akis atveriantis ir protą nuskaidrinantis karštasis gėrimas, kitiems – įvairius negalavimus palengvinantis vaistas. Bet ar daug yra žmonių, kada nors susimąsčiusių, kodėl šis daugelio taip mėgstamas kvapus garuojantis skystis vadinamas arbata?
Anot lietuvių kalbos žodžių kilmės tyrėjo Algirdo Sabaliausko, žodis „arbata” – ypatingas, netgi keistas. Jis „sulydęs” du visiškai skirtingų kalbų žodžius: lotynų „herba” (žolė) ir kinų „te” (arbatžolė). Taigi pažodžiui verčiant būtų… žolės žolė!
Lietuviai aptariamąjį žodį gavo iš lenkų, kurie išlaikė sveiką pirmąjį jo dėmenį – šioje šalyje rašoma „herbata”. Lenkams ir patį produktą, ir jo pavadinimą greičiausiai bus „pardavę” olandų pirkliai.
Pasaulyje šį gėrimą įprasta vadinti įvairiomis minėtojo iš kinų kalbos pasiskolinto žodžio „te” modifikacijomis: „tea”, „the”, „te”, „der Tee” ir kt.
Karštimo virsmas arbata
Lietuvoje žodis „arbata” žinomas ne taip jau ir seniai – tą liudija senieji lietuviški tekstai: čia veltui mėgintume ieškoti „arbatos”. Remiantis jais ir kt. šaltiniais daroma prielaida, kad Lietuvą arbatžolės pasiekė apie XVIII a.
Lietuviai, galbūt norėdami atsigriebti už prarastą pažinties su arbata laiką, jos vardu vadina ne tik tikrąją, t.y. arbatžolių, arbatą, bet ir bet kokį karštą gėrimą, paruoštą iš įvairiausių žolelių – čiobrelių, mėtų, raudonėlių… Tarsi norėdami pateisinti lietuviškąjį – dvigubą – šio gėrimo pavadinimą, ypač jo pradžią: „herba”, arba kitaip – „žolė”. Pasitaiko ir tokių, kurie arbata įsigudrina vadinti bet kokį karštą gėrimą, išskyrus kavą, – net uogiene pagardintą karštą vandenį.
Kyla klausimas: ar iki XVIII a. amžiaus lietuviai išvis negerdavo karšto gėrimo, todėl ir žodžio jam pavadinti neturėjo, ar arbata taip išpopuliarėjo, kad lietuviškąjį karšto gėrimo pavadinimą ilgainiui išstūmė? Vargu ar į šį klausimą galima vienareikšmiškai atsakyti. Žodžių, kuriais aptariamąją realiją būtų galima vadinti, turėta, pavyzdžiui, „karštimas”. Iš bėdos prie jo tiktų ir dabartinis universalusis „gėrimas”, taip pat ir kiek senstelėjęs, neigiamą atspalvį įgijęs „gėralas” – nors pastarieji žodžiai įvardija nebūtinai karštus gėrimus. Kita vertus, tų įmanomų lietuvių nuo seno gertų karštųjų gėrimų vardų tikrai nėra daug, o ir tie patys arba skirti ne tik karštam gėrimui vadinti, arba seniai nebevartojami. Regis, su arbata būsime pasiskolinę ir pačią „arbatos ceremoniją”, t.y. pamėgę gurkšnoti karštą, palaimą teikiantį, sveikatą gerinantį gėrimą.
Atgaiva kūnui ir sielai
Taip manyti leistų ne vien žodynų medžiaga. Prisiminus tautosaką, iškyla midaus, alaus (alų midų gėriau…), pieno (balta pieno puta…) vaizdiniai, suskamba naminės giros motyvas (…gerą girą gera gert). Ir vėlesnių, literatūrinių, personažų lūpos šią nuojautą patvirtina: Platūs laukai… Kaimo troba… Mes negerdavome arbatos… Gerdavome pieną, rūgpienį, pasukas, išrūgas, grietinę, naminę, vandenį, pieną, rūgpienį… (R.Gavelis „Durys, arba taurus kasdienybės prasmingumas”).
Ir tik daug vėliau, randantis visuomenės grietinėlei, knygos pakvimpa arbata: Kas vakaras, kai ponia pradeda arbatą, / Ant primuso užkaitus, virti… (H.Radauskas „Patefonas”). Ir nuo tada arbatos motyvas toli gražu nesilpsta, atvirkščiai, stiprėja: ja dvelkia ne tik proza, bet ir drama, eseistika, net kaprizingoji poezija. Ir valiūkiška, ir rimtesnė. Ir mėgėjiška, ir profesionalesnė. Ir iš apčiuopiamų knygų puslapių, ir net iš virtualios erdvės:
„Kas yra paslaptis? Permainingos ilgų žiemos vakarų nuotaikos, šiluma nuo arbatos puodelio, plevenanti moterų portretuose?” (Z.Rimgailienė „Tarytum einantis per lietų”)
Ir iš tiesų, tekstai liudininkai – arbata lietuviams darosi vis svarbesnė, jos gėrimas virsta atgaivą kūnui ir sielai teikiančiu, bendrauti skatinančiu, sveikatą palaikančiu ritualu, turinčiu savą pavadinimą.
Teisus buvo kinų poetas Lu Tongas, jau VII m. e. a. taip pašlovinęs arbatą: „Pirmasis puodelis praskleidžia mano sukepusias lūpas ir pirštų galiukais paglosto gerklę, antrasis – sugriauna mano vienišo liūdesio sienas, trečiasis – įsilieja į bedžiūstančias sielos upes ir pripildo jas senųjų raštų išminties, po ketvirtojo – per mano poras išgaruoja praeities neteisybių nuoskauda, penktasis – išvalo mano kūną, šeštasis – kviečia į nemirtingųjų karalystę, septintasis – suteikia begalinę palaimą, o tada gaivus vėjas padeda išsiskleisti mano sparnams, ir aš pakylu…”