Švelnūs prisilietimai ir ištarti meilės žodžiai nieko nekainuoja, o širdis – ir vaikų, ir tėvų – virpina džiaugsmu jūsų vaikas
„Meilė – tai stiprus, palyginti pastovus prisirišimo, palankumo, atsidavimo kitam žmogui jausmas. Meilė turi didelę reikšmę asmenybei susiformuoti”. Štai tokią teoriją apie meilę dėsto „Psichologijos žodynas”. Apibrėžimą galima išmokti atmintinai ir cituoti. Tik ar meilė gali būti teorinė? Turbūt ne – reikia mokėti ją parodyti ir išreikšti.
Mylėti mokomės būdami vaikai
Kokia meilė gali būti ir kaip ją reikia išreikšti, matome iš savo artimiausių žmonių – tėvų. Turbūt niekas nesiginčys, kad vaikus reikia mylėti, nes jie auga ir tobulėja todėl, kad yra tėvų mylimi. Savo vaikus mylėti diena iš dienos nėra taip paprasta, tai didelis ir daug pastangų reikalaujantis darbas. Tai ką gi reiškia – mylėti vaikus? Gal pirkti jiems lavinamuosius žaislus, žaidimus ar daiktus, su kuriais vaikai tobulėtų? Gal vesti juos į pačius geriausius darželius, mokyklas ir popamokinius būrelius? Gal padėti jiems susirasti ištikimų ir gerų draugų? Gali būti, kad tai svarbu. Bet svarbiausia, kaip mes juos mylime namie, ar mes juos matome, girdime, jaučiame. Ar būname ir KAIP būname su jais.
Žodžiais ir veiksmais
Kad meilę jaustumėme, ji turi būti išreikšta – žodžiais ar veiksmais. Dažnai galvojame, jog vaikai ir taip žino, kad tėvai juos myli – tai kam dar apie tai šnekėti ar tą meilę kaip nors rodyti. Kartais manome, kad jeigu kalbėsime vaikams, kaip juos mylime, jeigu juos apkabinsime, glostysime, myluosime – jie išleps, taps nesavarankiški ar egoistai. O gal net prisigalvojame, kad švelnūs prisilietimai ir apkabinimai gali neigiamai paveikti vaikų seksualinę orientaciją?
Jau seniai psichologai ir medikai išaiškino, kad vaikams suaugusiųjų prisilietimai tiesiog būtini. Niekas nebesistebi, kai sakoma, kad kūdikį būtina myluoti, supti, apsikabinti, glostyti, nes tai sąlygoja ne tik jo psichinį, bet ir fizinį brendimą. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie didesnius vaikus, net ir apie paauglius! Ir paaugusiems vaikams reikalingi tėvų apsikabinimai, paglostymai, pamylavimai, nes per tai jie jaučia tėvų meilę, rūpestį ir priėmimą. Sakoma, kad keturi prisilietimai per dieną reikalingi, kad išgyventum, aštuoni – kad eitum į priekį, ir dvylika – kad augtum ir tobulėtum. Kiek prisilietimų per dieną pajaučia mūsų vaikai?
Mokėti išklausyti
Truputėlis meilės „praktikos”. Svečiuojuosi pas draugę. Jos antrokė duktė pareina iš mokyklos. Draugė, kaip ir dera gerai mamai, klausia dukters, kaip jai sekėsi. Vos tik mergaitė pradeda kažką pasakoti apie pamokas, draugė pertraukia vidury sakinio ir pradeda aiškinti, kaip toje mokykloje jos vaikui negera, kaip mokytoja „spaudžia” ir pan. Mergaitė nutyla, apsisuka ir išsliūkina į savo kambarį. Galimas daiktas, kad kitą kartą, kai mama jos paklaus apie mokyklą, mergaitė nebepasakos nieko. Ar jums pažįstama ši situacija? Juk labai dažnai, paprašę savo vaikų kažką papasakoti, neišklausome ir puolame kritikuoti, duoti „gerų” patarimų, siūlyti įvairias išeitis arba tik linkčiojame galva, tačiau negirdime, ką vaikai mums pasakoja. O vaikams reikia tik vieno – kad juos atidžiai, ramiai ir dėmesingai išklausytų. Klausymasis – tai meilės išraiška.
Kitas pavyzdys. Kai tik pastebiu, kad mano dukterys pasidarė irzlios, kritiškos man ir piktos, iškart savęs klausiu: „Ar šiandien (vakar, užvakar…) aš apkabinau savo mergaites? Ar pati prie jų priėjau ir pasiūliau kartu pažaisti? Ar pažiūrėjau joms į akis ir iš tikrųjų pamačiau, kas jose slepiasi? Ar tą dieną visos kartu gėrėme arbatą? O ar pasakiau: „Aš jus myliu”, „jūs – tikras stebuklas”, „kaip gera, kad jus turiu”? Jeigu į visus šituos klausimus atsakau neigiamai, tada iškart paaiškėja, kodėl mano dukros suirzusios – joms tiesiog pritrūko mano meilės įrodymų. Taip, myliu savo mergaites, myliu jas visas 24 valandas per parą, bet pamirštu tai parodyti ir pasakyti. Vaikai tėvų meilę jaučia per konkretų buvimą kartu, per meilės žodžius ir veiksmus.
Tikriausiai galvojate, kad tam reikia daug laiko? Juk tėvai turi spėti padaryti vaikams valgyti, suruošti juos į mokyklą ar darželį, turi uždirbti pinigų, prižiūrėti vaikų mokslus – laiko pasėdėjimams kartu, pakalbėjimams ar apsikabinimams tiesiog nebeužtenka. Bet juk tam laiko reikia labai mažai. Pažiūrėti vaikui į akis ir pasakyti „aš tave myliu” tetruks keliolika sekundžių, o pasėdėti prisiglaudus ar apsikabinus kartu – tik kelias minutes. Jeigu praeidami pro vaiką jį švelniai paglostysite – tai užims dvi tris sekundes! Vaikui tos kelios sekundės gali tapti nuostabiausios per visą dieną, nes jos bus pripildytos jūsų meilės.
Mūsų vaikai tai norėtų girdėti nuolat:
Kaip gera, kad tu esi.
Man patinka būti su tavimi.
Myliu tave.
Papasakok, kaip tu jautiesi.
Tu toks mielas.
Pasitikiu tavimi.
Koks tu savarankiškas.
Kaip gera tave matyti.
Ar tu laimingas?
Man patinki toks, koks esi.
Atsiprašau, jei suklydau.
Labai tavęs pasiilgau.
Pasikalbėkime truputį…