Europos Žmogaus Teisių Teismo pirmininkas labiausiai įsiminė vieno kalinio ir buvusių KGB darbuotojų bylas
Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) tūkstančiai lietuvių skundų virsta makulatūra. Tačiau tai nieko keisto – visi europiečiai pervertina savo teises – dažnai skundžiasi be reikalo. Strasbūro teismas „skęsta” skundų jūroje, tačiau jo pirmininkas šveicaras Luzius Wildhaberis įsitikinęs, kad procedūrinius sunkumus įmanoma įveikti.
Lietuvoje apsilankęs 69 metų aukščiausio lygio teisininkas interviu LŽ pabrėžė, kad EŽTT veikla nėra nutraukta, jo misija tebėra svarbi: „Visada reikia kovoti už žmogaus teises. Tai nuolat vykstantis procesas – vis atsiranda naujų problemų, į kurias reikia reaguoti, apie jas diskutuoti. Žmogaus teisės – toks dalykas. Čia nėra nieko statiško”.
– Kokį įspūdį apie žmogaus teises Lietuvoje palieka Strasbūrą pasiekiantys skundai?
– Tai, ką matome teisme, tėra dalis informacijos. Jos nepakanka norint pateikti apibendrintą įvertinimą.
Žvelgdamas tik iš teismo pozicijų galiu pasakyti, kad teigiamai charakterizuoti jūsų šalį iš dalies leidžia statistika – EŽTT neginčija daugumos Lietuvos teismų priimtų sprendimų. Tam tikrus pokyčius rodo ir tai, kad pernai gavome gerokai mažiau kreipimųsi nei ankstesniais metais. Taip pat jau kurį laiką kinta jų turinys. Jei anksčiau dažnai skųstasi dėl procedūrinių pažeidimų: šališkų teismų, tyrimų trukmės, sulaikymo aplinkybių ir pan., tai dabar keliamos bendresnio pobūdžio problemos – žodžio laisvė, pagarba privačiam gyvenimui, buvusių KGB darbuotojų teisės.
– Dėl Žmogaus teisių konvencijos pažeidimų į EŽTT gali kreiptis 45 šalys. Kuo išsiskiria Lietuva?
– Kiekviena šalis turi specifinių problemų. Italija skiriasi nuo Didžiosios Britanijos, Lietuva – nuo Ukrainos ir t. t.
Bet tam tikrų bendrų bruožų yra. Pavyzdžiui, jūsų šalis ir kitos naujos Europos Sąjungos narės skundžiasi dar kur kas dažniau nei senos bendrijos narės. Tai jokiu būdu nėra blogas ženklas. Atvirkščiai – jis rodo, kad žmonės kovoja, ginčijasi dėl savo teisių ir gali tą daryti. Iš Lietuvos atkeliauja ir svarbių mūsų teismo praktikai bylų.
– Kokios bylos jums įsiminė?
– Kažką ypatingo išskirti nelengva, nes skundų prieš Lietuvą neteko nagrinėti mano vadovaujamoje Didžiojoje kolegijoje, kurioje 17 teisėjų sprendžia išskirtinius atvejus. Bet, žinoma, buvo labai daug įdomių bylų. Pavyzdžiui, byla „Birutis prieš Lietuvą”, kur baudžiamajame procese dalyvavo slapti liudytojai. Mums, vakariečiais, išskirtiniai yra buvusių KGB darbuotojų skundai. Tačiau panašių bylų atkeliauja ir iš kitų buvusių komunistinių šalių.
– Teismo nagrinėjimo laukia per apkaltą nušalinto Lietuvos eksprezidento Rolando Pakso skundas. 2004 metais įvykusi apkalta buvo pirmas toks politinis procesas ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Ar tokia byla teismui bus tam tikras iššūkis?
– Teismas ne kartą buvo susidūręs su aukštų pareigūnų ir garsių politikų skundais. Suprantu, kad apkalta – išskirtinis atvejis, bet teismui jo nagrinėjimas bus toks pat svarbus, kaip ir bet kurio kito atvejo. Daugiau ko nors komentuoti negaliu, nes šis atvejis „kabo” – dar tik bus nagrinėjamas. Gal netgi atiteks man, todėl negaliu reikšti savo nuomonės. Žinoma, kad tai bus iššūkis. Vien jau todėl, kad turės atgarsį. Tokios bylos visada jį turi.
– Užsiminėte apie bylų „kabojimą”. Susidaro įspūdis, kad Strasbūrui pasiskųsti nėra lengva. Daugybė prašymų atmetama, o ir nagrinėjimas užtrunka ilgai. Daug kas nuleidžia rankas – nesiryžta ginti savo teisių. Ar nereikia reformuoti EŽTT?
– Komplikuota tikrai nėra. Į teismą galima kreiptis nemokamai, tereikia būti įveikus visas nacionalinių teismų pakopas.
Kalbant apie procedūrų trukmę, tai verta svarstyti. Mano didžiausias noras – sutrumpinti terminus. Manau, būtų galima taikyti skirtingus peržiūrėjimo procesus – daugiau koncentruotis į itin svarbius atvejus, kurie turi reikšmę žmogaus teisių raidai visoje Europoje, trumpesnę trukmę taikyti pasikartojantiems atvejams. Tačiau žmonėms daug pastangų kainuos apsisprendimas, kas yra prioritetas. Ieškant kitų būdų EŽTT biudžetas mažiausiai padidėtų dvigubai, o tai, manau, nesulauktų palaikymo. (Juokiasi.)
– Lietuvoje diskutuojama, ar leisti kiekvienam piliečiui kreiptis su individualiu skundu į Konstitucinį Teismą (KT). Ką patartumėte jūs, buvęs Lichtenšteino KT teisėjas?
– Individualus skundas yra svarbi žmogaus teisė, taip pat naudinga Konstitucinio Teismo raidai. Tačiau kyla grėsmė, kurią aptarėme, problema, su kuria susiduria EŽTT, – darbo apimtis, tempas. Svarbu, kad KT „nepaskęstų” skundų sraute. Siūlyčiau taikyti prioritetų tvarką.