Nuošalus, miškų apsuptas Juodeikių kaimas (Joniškio r.) nuo šiol vilios ne tik senąja Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, tarpukariu statyta daktaro Antano Buivydo pradžios mokykla ir Vytauto Didžiojo paminklu, bet ir į šventorių sugrąžintu Tėvo Stanislovo nameliu
Grįžęs iš Intos lagerio, 1957 metais Tėvas Stanislovas, KGB pastangomis, bažnytinės vadovybės buvo pasiųstas į atokius Juodeikius. Bene dvejus metus kunigas gyveno ankštoje nešildomoje bažnyčios zakristijoje. Tada dvasininkui ir kilo mintis pasistatyti namelį šventoriuje. Pats ėmėsi darbo, jam padėjo vietos meistras Domas Sora.
1959 metų rudenį Tėvas Stanislovas įsikėlė į naująjį vos kelių kvadratinių metrų būstą. Kaip mena vietos senbuviai, šioje trobelėje nebuvę net krosnies, tik „kerogazas” rankoms ir vandeniui pasišildyti. Ir baldų jokių – vien iš lentų sukaltas gultas ir plyta… vietoj pagalvės. Namelyje iki pakenčiamo gyvenimo daug ko trūko, bet niekada nestigo meilės ir šilumos – čia kiekvienas buvo priimtas, išklausytas, net pavaišintas.
Senbuviai mena
Juzefa Pateriabienė gerai prisimena 1959-ųjų spalio 19-ąją. Tą dieną jai santuokos sutvirtinimo sakramentą davęs Tėvas Stanislovas už paslaugą ne tik mokesčio neėmęs, bet dar ir į ką tik suręstą trobelę jaunuosius pakvietęs, kepta kalakutiena pavaišinęs. Aleksandras Žalys pamena savo sesers santuoką. Po jos su piršliu atėjęs pas Tėvą Stanislovą atsilyginti. Sako, brukęs jam šimtinę, o šis jos kratėsi, girdi, to popierėlio man bažnyčioje nerodyk, nes ant jo Leninas nupieštas.
Parapijiečiams prireikus dvasininko pagalbos, Tėvas Stanislovas pėsčias leisdavosi net į atokiausius kaimus, vienkiemius, jei reikėjo, nešdavosi ir Šv. Komuniją. Kartą kunigą pakvietė į Keturakių namus pas sergančią Onutę. Ji dar nebuvo krikštyta. Tėvas Stanislovas sutiko pabūti krikštatėviu, pakrikštijo, ta proga dovanojo šlakstyklėlę, kurią ji iki šiol saugo kaip brangiausią relikviją.
Tėvas Stanislovas ne iš pasakojimų žinojo, koks sunkus žemdirbio triūsas. „Būdavo, – prisimena joniškietė Vida Kipšienė, kilusi iš Juodeikių. – Pasiskolina šakes, užsimeta ant peties ir basas per ražienas traukia padėti parapijiečiams šieną krauti, rugius į gubas statyti”… Sekmadienį per pamaldas, kaip prisimena Juzefa Tomkienė, liepdavęs sėsti ir bent bažnytėlėje pailsėti, nes laukia daug sunkių darbų.
Praėjus beveik 50 metų juodeikiečiai vis prisimena išmintingus Tėvo Stanislovo pamokslus. Kartais patardavo, kaip šeimoje išvengti barnių, kitąkart ragindavo neskriausti gyvulėlių, mokydavo mandagumo – tylomis nepraeiti vienas pro kitą, būtinai pasilabinti, dirbantiesiems Dievo pagalbos paprašyti.
Kunigo paprastumas, nuoširdumas patraukė ne tik vyresniuosius, bet ir jaunimą. Vietos vaikai, užuot žiūrėję mokykloje demonstruojamą kino filmą, bėgdavo pas Tėvą Stanislovą, padėdavo jam prižiūrėti kapus, šventorių.
Tarsi užuovėja
Juodeikiai Tėvui Stanislovui buvo pirmoji parapija po devynerių lagerio metų. „Po tokios lemties jam tai buvo gera užuovėja. Čia jis galėjo laisviau atsikvėpti, atsiduoti ganytojiškam darbui”, – sakė buvusi juodeikietė Eugenija Šimaitytė-Butkevičienė, į iškilmes atvykusi iš Panevėžio.
Kunigas Juodeikiuose paliko neišdildomą pėdsaką. Savo rankomis išgražino bažnyčią ir jos aplinką, tvarkė kapines. Nors gyveno skurdžiai, padėdavo vargšams. Iš parapijiečių gavęs maisto, išdalydavo prasčiau gyvenantiesiems.
Tėvui Stanislovui nebuvo lemta ilgiau užsibūti Juodeikiuose. 1960 metų pabaigoje bažnyčios vadovybė, žinoma, ne be KGB žinios, nurodė kunigui keltis į Žemaitkiemį (Ukmergės r.). Dar pareikalavo nusiskusti barzdą. Šio įvykio Tėvas Stanislovas nepamiršo ir po daugelio metų. 1997-aisiais, kai juodeikiečiai lankėsi pas savo buvusį ganytoją Dotnuvoje, šis liūdnai pajuokavo, tarsi papriekaištavo, girdi, Juodeikiai iš jo barzdą buvo atėmę.
Juodeikiai ilgam liko be nuolatinio kunigo, Tėvo Stanislovo statytas namelis – be šeimininko. Netrukus trobelė iš šventoriaus buvo išvežta į kaimo pakraštį ir paversta pieno surinkimo punktu. Daug vėliau sužinojęs apie jos likimą, Tėvas Stanislovas pasidžiaugė, kad statinys nebuvo sunaikintas.
Kuriamas muziejus
Uždarius pieno surinkimo punktą, kurį laiką namelis buvo paliktas likimo valiai. Prieš ketverius metus kaimo šviesuoliams kilo mintis trobelę grąžinti į šventorių, bet tai padaryti pavyko tik šį rudenį. Kaimo vyrai ją suremontavo: sutvirtino sienas, sudėjo langus, grindis, šventoriuje išmūrijo pamatus ir ant jų užkėlė namelį. Vietos gyventojai sutvarkė vidų, prie namelio pritvirtino atminimo lentą su įrašu: „1957-1960 metais čia gyveno Tėvas Stanislovas”. Paminklu pasirūpino Raižaičių seniūnija, Joniškio istorijos ir kultūros muziejus. Rajono tautodailininkai parengė sakralinių reikmenų parodą. Čia, šalia garsaus kunigo nuotraukų, pamokslų įrašų, eksponuojami kryžiai ir kryželiai, šventųjų skulptūros ir kita. Tai pirmieji pradėto kurti muziejaus eksponatai.
Vienas iš parodos eksponatų – Tėvo Stanislovo laiško, 1990 metais vasario 14 dieną rašyto krikšto dukrai Onai Keturakytei, kopija. Kunigas rašė: „Dažnai aš prisimenu Juodeikius, nuostabius žmones… Jūs neįsivaizduojate, kaip aš noriu bent pamatyti anuos takus ir vietas. Čia, Paberžėje, turiu daug darbo, ypač vasarą negaliu niekur išvažiuoti. Gal dar prieš mirtį bent pusvalandžiui į Juodeikius sugrįšiu. Deja, nei sveikata, nei tolumos nelabai leis tai padaryti. Jei kada nors atvažiuosiu, tai tik žiemą. Su meile – kunigas Dobrovolskis”. Tėvas Stanislovas, deja, neapsilankė…
Pamoka jaunimui
„Šiame namelyje buvo tiek daug meilės, tiek daug žmonių nuraminta, paguosta. Namelis primins, kad žmogus gyvas meile, šviesa. Tėvas Stanislovas sugebėjo išdalyti save, jis buvo tiesiog dvasios milžinas, tautos genijus”, – šventindamas trobelę kalbėjo Skaistgirio parapijos klebonas Jordanas Urbonas. Beje, namelis buvo pašventintas šlakstykle, kurią kitados laikė Tėvo Stanislovo ranka, ir kurią išsaugojo jo krikšto duktė Ona Keturakytė-Rapalienė.