Galimybė pačiam dalyvauti sprendžiant esminius gyvenimo klausimus suteikia žmogui svarbumo ir teisingumo pojūtį. Bet ar galima būti teisiam balsuojant „už” ar „prieš” eutanaziją, vandenų privatizavimą, abortus ir kitas daugiapuses problemas? Kitos pinklės – pati demokratija. Kas gali užtikrinti, kad ji nėra iliuzija, kažkieno sumanytas žaidimas, kuriame nėra ir negali būti tiesos?..
Davidas Grasis, menininkas iš Slovėnijos, leidžia pajusti visas šias abejones, kurios šiandieninį žmogų, dažniausiai besisukantį vien savo pasaulėlio orbitoje, retai kada išvis teaplanko. Interaktyvus projektas „DemoKino”, demonstruotas Klaipėdos dailės parodų rūmuose, susirinkusiai auditorijai suteikė galimybę dalyvauti virtualiame biopolitinio parlamento posėdyje. Tiksliau, agoroje, nes kiekvienas turėjo galimybę mesti savo balsą į skaitmeninę urną.
D. Grasis susirinkusiuosius pakvietė aktyviai balsuoti. Taip pat įspėjo, kad „DemoKino” yra antipramoginis projektas.
„DemoKino” sesija vyksta spalvingame bute sutelkiant dėmesį į anoniminio vyriškio gyvenimą. Jam ramybės neduoda aštuonios etinės dilemos. Naršydamas internete, skaitydamas mokslinius leidinius ar ekonominius žurnalus, jis stengiasi nuspręsti, kaip reikia reaguoti į vieną ar kitą problemą. Kuisdamasis vonioje, apsvarsto abortus, sukdamas suktinę, diskutuoja su savimi apie autorių teises, pamatęs mormonus, susimąsto apie klonavimą. Apsvarstęs visus argumentus „už” ir „prieš” jis eina į tamsų kambarį. Šiame filmo etape teisė spręsti atiduodama kiekvienam sėdinčiam salėje žiūrovui. Virtualaus parlamento nariai moralinėmis svarstyklėmis sveria dalykus, kuriuos pasverti labai sunku, ir per kelias sekundes spaudžia balsavimo mygtuką.
Po paskutinio balsavimo, kai „parlamentarai” lengviau atsikvepia, ekrane pasirodo didžiulė klouno galva, kuri ironiškai klausia, kas gali užtikrinti, kad mygtukai nėra spaudyti tuščiai, o balsavimas jau seniai įvykęs. Šiandieninė tiesioginė demokratija, įgyvendinama ne metant šukes į molinius puodus, kaip antikos laikais, bet šiuolaikinėmis technologijomis, leido projekto dalyviams pajusti valdžią savo rankose. Tiesa, klounas pagrįstai neleidžia užsimiršti.
Išsivaikščiojus šiek tiek sutrikusiems renginio dalyviams, kalbinome patį projekto autorių Davidą Grasį.
– Gal papasakotumėte šiek tiek apie save?
– Kuriu ir gyvenu Slovėnijoje, Liublianoje. Vadovauju šiuolaikinio meno institutui „Aksioma”. Mano projektai dažnai keliauja po Europą, Šiaurės ir Pietų Ameriką.
Informacines technologijas naudoju kaip erdvę kurti menui. Savo darbuose dažnai sutelkiu dėmesį į politines ir socialines temas. Sumaišau įvairias technologijas, kad kuo tiksliau atskleisčiau savo sumanymų esmę.
Per „DemoKino” įsigilinu į biopolitines problemas. Noriu atkreipti dėmesį, kaip esminiai gyvenimo klausimai yra reguliuojami taisyklėmis, įstatymais. Tuo parodau ir tai, kad šiandieninė demokratija dažnai yra tik utopinis reiškinys.
– Kaip kilo idėja kurti virtualų parlamentą?
– Tiesą sakant, tai – atsitiktinumas. Skaičiau apie „pianistus” – Italijos senatorius, kurie vaizdo juostoje užfiksuoti balsuojantys už savo išsiblaškiusius kolegas. Tas straipsnis man buvo kabliukas. Pradėjau mąstyti apie atstovaujamąją ir tiesioginę demokratiją. Tuo pat metu domėjausi genetiškai modifikuotais produktais ir vandenų privatizavimu. Netikėtai pamaniau, kad galėčiau sujungti abu dalykus. Taip galėčiau pa-rodyti, kaip gyvenimo aktualijų svarstymas demokratinėje aplinkoje daugumos balsais yra pragaištingas tiems, kam tenka balsų mažuma.
Nuvykau į Italiją ir pakviečiau filosofą ir šiuolaikinio meno teoretiką iš Milano Antonijų Karoniją, kad jis man parengtų scenarijaus tekstą. Pradėjau svarstyti pasirinktus klausimus su žymiais teoretikais Slovėnijoje tarp jų – filosofė ir šiuolaikinio meno teoretikė daktarė Bojana Kunst. Ji rengė esė parinktomis aštuoniomis temomis.
Taigi nuo pat savo atsiradimo šis projektas susietas ir su mokslu, ir su menu.
– Kodėl pasirinkote būtent tokias temas virtualiam posėdžiui?
– Jei pastebėjote, visos temos siejasi su klausimu, ką galima daryti su gyvenimu, kaip reglamentuoti mirtį, gyvybę ir panašiai. Tiesa, kai kurios temos yra gana daug svarstytos, pavyzdžiui, abortai ar eutanazija. Nepaisant to, kai visos tos temos pateikiamos kartu ir tokia forma, kaip tai padariau aš, projekto dalyvis pradeda suvokti biopolitikos reiškinius. Jis pradeda suprasti, kokią galią turi politiniai sprendimai esminiams gyvenimo momentams.
Tik sumanęs šį projektą įsivaizdavau, kad bus apie 22 temos, bet vėliau persigalvojau. Norėjau kiekvieną problemą išsamiai analizuoti pasverdamas kiekvieną niuansą. Tad teko apsiriboti aštuoniomis pagrindinėmis temomis.
– „DemoKino” demonstruotas ne tik kaip kino seansas, jis įkurdintas internete, transliuojamas per radiją, televiziją, išleistas kaip fotokomiksas, yra net knyga. Kodėl perkeliate jį į tiek daug informacinių priemonių?
– Tai dalis strategijos, kurią naudoju ir kituose savo projektuose. Tą patį projektą pateikiu skirtingomis informavimo priemonėmis. Siekiu rasti auditoriją įprastoms meno erdvėms alternatyviais kanalais, tam panaudoju ir masinei komunikacijai skirtus kanalus. Kiekvienai erdvei projektas pritaikomas, bet stengiuosi išlaikyti jo esmę nepaliestą.
Iš uostamiesčio „DemoKino” išvežtas į Taliną Estijoje ir Turku miestą Suomijoje.