Prasti praėjusio savaitgalio orai, kaip ir dera, labai išretino Kuršmarių žvejų mėgėjų gretas. Dauguma jų, kaip teko girdėti, su artimaisiais ir draugais pasuko… į grybus. Iškylos buvo sėkmingos.
Žinoma, viena kita valtis, kateris suposi ir mariose. Mėginta ir dreifuoti su guminukais viliojant sterkus, ir sėdėti ant inkarų laukiant karšio, ešerio, pagaliau ir raudės. Veltui. Vertingiausia žuvis buvo pūgžlys. Išjudintos vėjų, besikeičiančios srovės marios buvo nedosnios.
Beje, „išeiti” į jūrą trukdė stiprus vėjas ir bangavimas.
Mėgėjai, nuvykę prie Nemuno, irgi nieko gero nelaimėjo. Lietus pakėlė vandenį, srovė nešė žoles. Lydekų „medžiotojai”, pražingsniavę pakrante, šių plėšrūnių nesuviliojo.
Tiesa, atkaklieji muselininkai Minijoje prie Šernų džiaugėsi sugautais keliais šapalais. Tie laimikiai reikalavo žvejo sumanumo ir meistriškumo.
Danėje žuvautojai tenkinosi smulkiais ešeriukais. Jie tinka žuvienei ir džiaugsmas katinui. Priežastis, matyt, ta pati: aukštas vanduo, nepalankus šiaurės krypčių vėjas.
Daug vilčių sukėlė šią savaitę pasikeitę orai: ir vėjas palankus, ir srovė iš marių, ir lietus nebegrasė. Lyg ir bobų vasaros sindromas.
Vis dėlto pavyko gauti informacijos, kaip sekėsi antradienį žvejoti Sergejaus įgulai.
„Nuotaikingai ją sutiko rytas mariose. Oras žadėjo sėkmę: maloni vėsa, pietų vėjas, srovė iš Nemuno.
Valties kapitonas nedvejodamas pasirinko vietą prie karinio poligono, kur gylis buvo apie tris metrus. Ten, anot Sergejaus, dažnai pagaunama karšių ir ešerių. Buvo užfiksuota žvejybos pradžia – 7.45 val. Nuotaiką palaikė pirmieji laimikiai. Vyrai, vienas su kitu lyg konkuruodami, traukė sprindinius ešeriukus. Pasitaikė ir didesnių. Buvo smagu. Svarbiausia – netrikdė amžini žvejų persekiotojai pūgžliai, kurie įkyriai, nieko nelaukdami, atakuoja masalą. Prariję jį, kitiems savo varžovams slieko nepalieka.
Po maždaug trijų valandų mėgavimosi užtiktu ešerynu, nesulaukę rimtesnių žuvų, vyrai pajuto monotoniją ir pradėjo dairytis aplinkui. Valčių nedaug, likimo broliai meškerioja panašia nuotaika: stebi dugninių viršūnėles arba vilioja ešerius palengva traukdami masalą dugnu. Vienas įgulos narys pabandė pažaisti stintoms skirta girlianda. Nieko gero.
Kilo noras bandyti nuplaukti į dar seklesnę vietą. Gal ten karšiai būriuojasi? Deja, ne tik karšių neužtikta, bet ešeriukai toje seklumėlėje nekibo.
Nutarta išbandyti gilumą. Penkių šešių metrų gelmėje kartais medžioja stambūs ešeriai, kilograminiai karšiai. Tokiose vietose reikia luktelėti, nes ten kimba retai, bet solidžiai.
Prasėdėta valanda. Nieko stebuklingo: nei stambių, nei smulkių žuvų nė kvapo. Net sliekų galėjai nekeisti.
Tokią jau marių žvejai turi tradiciją: grįžtant sustoti prie Kiaulės Nugaros. Taip sakant, gal kas nors teks „desertui”. Apie 14 val. čia migravo kelios valtys. Visos laikėsi arčiau seklumos. Norėjo tuo pačiu pasekti ir Sergejaus įgula. Deja, nepavyko: inkarai buvo išmesti gilesnėje vietoje. O tai buvo lemtinga, nes 4-5 metrų dugnas jau kitur išbandytas. Septynios sumerktos meškerės džiaugsmo žuvautojams neatnešė. Beje, greta žvejojęs kaimynas irgi pavydo nesukėlė: jam taip pat nelabai kibo.
Numatytas žvejybos laikas įgulai artėjo į pabaigą. Popietė ir vakaras buvo numatytas kitiems darbams krante. 14.30 val. nepriekaištingai jauki ir patogi valtis pasuko į prieplauką.
Kokie rezultatai ir išvados?
Be žuvų, žinoma, negrįžta, bet trijų įgulos narių laimikiai skirtingi. Valties kapitonas savo bičiulius aiškiai pranoko: jo krepšys buvo ir pilnesnis, ir sunkesnis. Kiti tenkinosi kuklesne žvejo dalia. Nieko nuostabaus: taip buvo ir bus žvejybos pasaulyje. Bet štai kuo suabejota, ar reikėjo taip energingai migruoti? Blaškymasis po marias ir šį kartą nepasiteisino. Praktika moko: patartina išlaikyti visuomet žvejo kantrybės egzaminą.