Šiandien mokslininkei Jūratei Mikalajūnienei jūra reiškia tik poilsį. Tačiau anksčiau meteorologei ji ištisiems mėnesiams virsdavo darbo vieta. Sovietmečiu tyrinėjusi netgi paslaptingąjį Bermudų trikampį, moteris dalijosi atsiminimais iš patirtų klajonių bei dalyvautų ekspedicijų.
– Kodėl ir kaip pasirinkote meteorologės specialybę?
– Mokykloje svajojau tapti geografe, keliauti po pasaulį. Tada dar nesupratau, kad uždaros sienos tokius planus palieka tik svajonėmis.
Įstojau į meteorologiją, konkrečiai net nežinodama, koks tai mokslas. O vėliau taip susiklostė, kad meteorologija tapo ne tik profesija, bet ir pomėgiu.
Ilgą laiką dirbau krante. Stebėjau nepaprastus gamtos reiškinius: audras, škvalus, sniego krušas. Vėliau teko vadovauti ir Hidrometeorologijos centrui.
– Dalyvavote daugelyje jūrinių ekspedicijų. Kaip su jomis susidūrėte?
– Baigusi studijas, gavau paskyrimą į aviacinę meteorologijos stotį. Mano vyras – į jūrines ekspedicijas. Kadangi jūrinės ekspedicijos yra puiki galimybė pamatyti pasaulį, labai jam pavydėjau.
Maskvos okeanologijos institutas kreipdavosi į mūsų tarnybos meteorologus ir kviesdavo dalyvauti ekspedicijose. Vaikai suaugo, tapo savarankiškesni, tad pasakiau sau: viskas – ir aš noriu išplaukti.
– Kokia buvo pirmoji Jūsų ekspedicija? Kokį įspūdį ji paliko?
– Pirmoji ekspedicija – darbas ties pusiauju, tropikuose. Pusiaujas – mūsų orų virtuvė, tad tą virtuvę ir teko tyrinėti. Dirbti sekėsi gerai, neprašoviau nė vienos rimtesnės prognozės.
Iš pradžių buvo nejauku. Maniau, jei paneščiau lagaminą ir turėčiau bilietą, – grįžčiau atgal, namo. Tačiau labai greitai mano kajutė tapo susibūrimų vieta. Tad toks darbas pasirodė besąs labai smagus. Toliau su dideliu noru plaukdavau.
– Kokiose jūrose teko apsilankyti, kokius kraštus pamatėte? Kas tuo metu labiausiai sužavėjo?
– Plaukti teko per tris didžiuosius vandenynus: Ramųjį, Indijos bei Atlanto. Kraštų aplankiau nemažai – apie 20. Galbūt didžiausią įspūdį paliko Afrika ir Atėnų akropolis Graikijoje.
Kai atplaukdavome į uostus pasipildyti kuro bei maisto atsargų, mūsų čia paprastai laukdavo ir užsakytas autobusas bei gidas.
Turėdavome 3 – 4 laisvas dienas apžiūrėti šalį. Kai kurie kolegos tą laiką skirdavo „bizniukui”, o kiti – pažintinėms ekskursijoms. Taigi toks ir buvo tų kraštų pamatymas – lyg ir iš uosto, lyg ir ne.
– Žinoma, kad sovietmečiu retas turėjo progą išvykti svetur. Ką Jums davė galimybė susipažinti su tolimais kraštais?
– Kelionės, ekspedicijos atvėrė man akis į tą kitą pasaulį. Manėme, kad ten viskas blogai: žmonės gyvena vargingai, be darbo.
Tiesa, buvo labai griežta kontrolė. Kapitalistinę šalį aplankyti galėjome tik prieš tai pabuvę dviejose socialistinėse. Visą laiką kažkas kiekvieną mūsų stebėdavo, fiksuodavo kiekvieną žingsnį, rašydavo ataskaitas apie tai, ką perki, ką mainai.
– Ar pamatytas kitoks gyvenimas negundė pasilikti svetimuose kraštuose?
– Niekada nebuvo tokios minties, kad ten, svetur, – rojus. Be to, juk visur gerai, bet namuose geriausia. Čia laukė šeima, vaikai. Jūroje taip pasiilgsti saviškių, apima nostalgija. Bet grįžti – užgriūva ta pati buitis, darbai, stovėjimas eilėse, kad gautum gabalą dešros. Tada vėl traukia į jūrą. Tad sakyčiau, visada nepaprastas noras išplaukti, ir nepaprastas noras grįžti.
– Iš kur Jums atsirado tokia trauka jūrai?
– Galima tiktai pafilosofuoti. Visų pirma tėvai davė vardą Jūratė. Tačiau nuolat šaukdavo – Jūra. Be to, esu Žuvis pagal horoskopą. Tad vien šis ženklas lemia plaukiojimą.
Manau, reikšmingas ir pomėgis geografijai. Žinojau, kad pasaulis nesibaigia Lietuva ar Tarybų Sąjunga. Traukė tą kitą pasaulį pamatyti.
– Žinome, kad Jums teko net du kartus plaukti į Bermudų trikampį, jį tyrinėti. Kaip tam ryžotės? Ar nebuvo baugu?
– Paskambino man iš Maskvos ir pakvietė į ekspediciją Bermudų trikampyje. Pamaniau, kaip čia trikampis be manęs – žinoma, plauksiu. Namiškiai liepė net nedvejoti, tad daug ir nemąsčiau.
Tiesa, ekspedicija buvo tarptautinė, meteorologui skirta viena vieta. Man į pagalbą paskyrė tik kino operatorių ir rašytoją. Tad negaliu pasigirti, kad nerimo nebuvo.
Be to, pagalvojau, kad per 30 metų Bermuduose dingo apie 100 laivų ir lėktuvų. Betgi praplaukia 150 tūkstančių per metus.
– Kokia toji Bermudų trikampio paslaptis? Ar pavyko ją perprasti?
– Laivai dingsta, į jų paieškas leidžiasi kiti – tačiau nieko neranda. Šie tyrinėjimai ir paieškos baigiasi viena išvada – vienas Dievas težino, kas tuose Bermuduose vyksta.
Jūrine prasme šis rajonas per daug nesiskiria nuo kitų. Tiesiog čia labai intensyvus judėjimas, teka šilta Golfo srovė, kuri sudaro savo orų režimą. Sąlygos laivybai tikrai labai sudėtingos.
– Parašėte knygą „Dukart grįžau iš Bermudų trikampio”. Kaip šovė tokia mintis?
– Tokią knygą parašyti užsakė „Vagos” leidykla. Laiko davė labai mažai, todėl skubėjau. Sukurpiau nedidelės apimties mažą knygutę, tačiau leidykla apsigalvojo ir nusprendė knygelės nebeleisti. Vėliau taip išėjo, kad knygelę ėmėsi redaguoti dukra, sūnus maketavo, o vyras išleido.
Buvo pasiūlymas parašyti kūrinį apie moters gyvenimą jūroje. Tačiau atsisakiau, mat rašyti man sunkiau, nei gimdyti. Kalbėti – kas kita. Teko skaityti daug paskaitų, pasakoti apie savo keliones. Sovietmečiu žmonės noriai rinkosi į auditorijas, nes atvirai kalbėjau apie rojų, kurį mačiau. Rojų – daugiau gamtinį nei politinį.
– Esate surinkusi daug medžiagos apie Bermudų trikampį. Gal galite paminėti kokį keistą nutikimą?
– Vieną keistą ir ligi šiol nepaaiškintą įvykį man pasakojo prancūzų meteorologas, kurio laive svečiavausi. Jo įgulai teko sutikti laivą šmėklą. Apžiūrėjus pasirodė, kad laive gausu kuro bei maisto atsargų, tačiau – nė vieno žmogaus. Nuspręsta laivą atplukdyti į uostą ir tam buvo paskirti keli įgulos nariai. Užėjo naktis, rūkas. Šiam pasitraukus, išsiųsti žmonės dingo. Laivas – vėl tuščias.
Būna įvairių atvejų, kodėl nutinka tokie dalykai: užpuola piratai, pradeda sklisti ultragarsai, kurie kelią nerimą. Žmonės negali atlaikyti tokios psichologinės įtampos, patys šoka į vandenį, gelbėjasi. Bet šiam pasakotam įvykiui nėra jokių logiškų paaiškinimų.
– Ar yra kokia jūra, vandenynas, kuriam itin simpatizuojate?
– Mūsų Baltijos jūra – man pati gražiausia. Su savo bangomis, vėsa ir nepaprasto žavesio peizažu.
Tiesa, dar galėčiau išskirti nepakartojamus saulėtekius ir saulėlydžius vandenyne. Saulėtekiai visur įspūdingi ir nenupasakojami. Tačiau saulėlydžiai Bermuduose dažnai net nerimą, nostalgiją namams sukeldavo.
– Kaip šiandien Jūsų gyvenimas siejasi su jūra?
– Nuo jūros visiškai ilsiuosi. Nuvažiuoju prie jos tik atostogauti. Tačiau užtarnautam poilsiui neužtenka poilsio. Turiu keturis anūkus, sukuosi sode, dalyvauju Vydūno draugijos veikloje, lankau Trečiojo amžiaus universitetą. Mielai vykstu į geografų sąskrydžius, susitinku su kvalifikaciją keliančiais pedagogais. Taip ir gyvenu, vis laukdama lietaus, kada galėsiu ramiai paskaityti knygą.