Prasidėjus rudeniui Platelių ežere vis sunkiau nutverti laimikį. Atrodo, kad rugsėjį turėtų būti lydekų metas, dar ir ešeriai nesnaudžia, bet realybė kitokia.
Praėjusios vasaros karščiai leido pasidžiaugti gausiais laimikiais. Viliojant maža aukšle ar kuoja, arba smulkiu ešeriuku tuomet seklumose gausiai kibo ešeriai. Kartais mailiumi susigundydavo ir viena kita lydeka.
Trukdė baltaskarės
Praėjusį savaitgalį su Juozu meškeriojome Plateliuose. Iš pradžių manėme tik patampyti blizges, guminukus. Velkiavome po visą ežerą nuo ryto iki vidurdienio, tačiau niekas nesusigundė mūsų sukriukėmis, blizgėmis, guminukais.
Į didįjį ežerą – plačiausią Platelių vietą šiaurinėje dalyje įplaukti negalėjome. Pūtė stiprus vėjas ir gainiojo bangas su keteromis. Jas žvejai vadina baltaskarėmis.
Bandėme vilioti kuojas marinuotais kukurūzais, tačiau nė plūdės nevirptelėjo.
Vasarą, prišaudę laidyne kukurūzų į tas vietas, kur ežeras staigiai gilėja – skardžius, lupome dideles – iki pusės kilogramo svorio kuojas.
Sriubiniai raibašoniai
Vakarop mailiumi pasivaišino keletas sriubinių – mažų ešeriukų. Daugelio net negalėjome užkirsti, nors ir plūdę panardindavo, ir vilko po vandeniu žuvelę. Juokiamės, kad aukšles kibino tokio pat dydžio raibašoniai. Įsikanda mailiaus uodegą ir traukia gilyn, o praryti – nasrai per maži.
Jau besiruošiant namo, Juozas pagavo vieną nedidelę lydeką. Žuvis griebė blizgę, kuri buvo sidabro ir aukso spalvos. Netrukus velkiaujant ta pačia dvispalve griebė antras nedidelis lydys.
Pakilo ūpas. Manėme, kad prisilupsime plėšrūnių. Vėl arėme po visą ežerą iki pat sutemų. Tačiau per visą tą laiką man pavyko sukriuke nutverti tik vieną stambų ešerį.
Mūsų pirmos rudens žūklės laimikis – nei verkti, nei žiūrėti.
Rūkykla „Pasidaryk pats”
O vasarą prisigaudydavome tiek, kad net tingėdavome skusti. Todėl Juozo sodyboje pasidarėme rūkyklą.
Jis nupjovė metalinei statinei dugną. Išlankstė iš storos vielos įleidžiamus į vidų laikiklius iešmams.
Į žemę įkasėme penkis molinius sprindžio diametro vamzdžius. Jie buvo suguldyti taip, kad kiltų į viršų apie 30 laipsnių kampu, nes trauka geresnė.
Tarpus tarp vamzdžių uždengėme skarda, kad dūmai neitų pro šalį. Apačioje padarėme „krosnį”. Sudėjome senų raudonų plytų šonus, viršų uždengėme skarda. Kad per tarpus neitų dūmai, „krosnies” viršų užkasėme žvyru kaip ir vamzdžius.
Ant viršutinio vamzdžio galo pastatėme statinę. Įleidome laikiklius, dviem aukštais. Ir sudėjome iešmus su pervertais ešeriais, lydekomis.
Iš pradžių, kol žuvys nebuvo sudėtos į rūkyklą, gerai pakūrenome beržais. Kai jie išdegė, laimikį rūkėme tik žaliais alksniais.
Per barzdą varvėjo
Žuvims rūkyti reikėjo trijų valandų. Vis prižiūrint, kad ugnis per daug neįsiliepsnotų, nes norėjome šalto rūkymo ešerių, lydekų. Jei liepsna per didelė, laimikis gali iškepti.
Prieš pabaigą į ugnį įmetėme keletą kadagio šakelių. Jis suteikia žuvims puikų kvapą.
Laimikį, nenuskutę tik išvalę vidurius, buvome pasūdę vakare. Po 12 valandų gerai išmirkėme, kad nebūtų per sūru.
Paskui, pervėrę iešmais, leidome gerą pusvalandį nuvarvėti. Kiekvieną žuvį praskėtėme ties galva ir įdėjome mažus pagaliukus, kad geriau išsirūkytų.
Skanumėlis. Kas valgė, tas gyrė.