Sostinės Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) atidaryta jungtinė Kauno ir Vilniaus menininkų paroda „101,3 km: konkurencija ir bendradarbiavimas”.
Lietuvos dailės situaciją, kaitą, naujus ypatumus apžvelgiantis renginys jau šiandien pakvies lankytojus į Kauno „Meno parką” ir Paveikslų galeriją, o vėliau aplankys mažesnius miestelius.
Tie 101,3 km – tai atstumas tarp Vilniaus ŠMC ir Kauno paveikslų galerijos, dviejų kūrybinę energiją akumuliuojančių centrų. Didžiausios šiuolaikinio meno parodos rengėjus labiausiai vilioja šių branduolių, stumiančių ir traukiančių vienas kitą, bet, regis, negalinčių egzistuoti atskirai, sąveika, bendradarbiavimo ir konkurencijos formos, idėjinės sandūros ir provokacijos.
Intriga kuriama neigiant fizikos dėsnius – priešingus krūvius perkeliant į skirtingus veikimo laukus. Kauno menininkų darbai vieši Vilniuje, vilniečiai savo ruožtu užima laikinosios sostinės meno erdves. Vieni komentuoja miestų simbolius, kiti – parodos pavadinime minimą nuotolį, treti nevengia politinių temų. Netrūksta nei ironijos, nei autoironijos, tačiau daugiausia čia, žinoma, fizinės traukos. Gimsta Kaune, kad patrauktų į Vilnių, arba traukia priešinga kryptimi ir tampa kauniečiais. Ir gražiai vieni kitus traukia… per dantį.
Tapybos buvo per mažai
Pirmiausia norėtųsi paminėti optinę kauniečio Roberto Antinio apgaulę instaliacijoje „Antropologiniai urvai”. Stiklo kubuose – lyg medicinos instituto kolbose sustingusios žmogaus galūnės, vidaus organus primenantys eksponatai. Robertas sakė, kad jo instaliacija reiškia veržimąsi, norą ištrūkti iš slegiančios erdvės. Noro esama tokio stipraus, kad pramušti storiausią ŠMC sieną – vienas juokas. Gaila, nepavyko prasimušti į Venecijos bienalę.
O už tos sienos – Venecijos konkurento Jono Meko sekėjas Augustas Varkalis. Jis, grįžęs į Lietuvą iš Niujorko po aštuonerių metų, pristato kiną be kameros. Tai eksperimentinio meno sritis, maitinama tapybos ir grafikos, muzikos ir net juvelyrikos. Varkalis tapo ant juostelės, piešia žymekliu, palieka pirštų atspaudus arba tiesiog gremžia ją adata ir viską atidžiai stebi pro juvelyro lupą. Dažniausiai šių juostų garso takeliu pučia paties autoriaus saksofonas ir darda Daliaus Naujokaičio mušamieji. „Tapybos man buvo per mažai. Norėjosi judesio, laiko dimensijos, todėl pasirinkau kiną. Kino seanso metu turi skambėti muzika, gitaros. Kaip „Pink Floyd”! – emocingai aiškino Varkalis.
Kelionė per laisvą pasaulį
101,3 km kelias Mindaugui Kavaliauskui prasideda vienoje Kauno sankryžoje. Jis, pasitelkdamas svarbią asmeninę ir oficialią informaciją, statistinius duomenis, išsamiai dokumentuoja jos istoriją.
Martynas Martišius praturtina mūsų vaizduotę liepsnojančių Lietuvos didmiesčių vaizdais. Atidžiai jo fotopaveikslus apžiūrinėjęs Vilniaus miesto meras turbūt slapta džiaugėsi, kad liepsnoja senamiestis, o ne dešinysis Neries krantas.
Ugnius Gelguda subtiliai parodijuoja stereotipinį Žalgirio mūšio vaizdavimą (Mateika, Sauka, istorijos vadovėlio iliustratorius). Batalinę sceną didžiuliame fotopano sukuria jaunų koncerto žiūrovų
šėlsmas. „Bet kodėl pavadinimas „Žalgiris” jums siejasi su istoriniu mūšiu? Galbūt jis apibūdina žalią jaunimėlį, tautos atžalyną?” – regis, klausia menininkas.
Dar vienas kauniečių fotomenininkas Gintaras Česonis žvalgosi po Laisvės alėją. Didžiulės, stogus siekiančios praeivių figūros prašyte prašosi universalesnio įprasminimo – tai laisvo, renesansiškai didingo žmogaus kelionė per laisvą pasaulį.
Galerija ant ratų
Džiugina, kad nors ir gausu dalyvių, kiekvienas kūrinys turi savo intymią erdvę. Kitos pastarojo metu ŠMC ekspozicijos tokia prabanga negalėjo pasigirti.
Parodos sumanytojai žada didmiesčius ir pakeliui esančius miestelius (Trakus, Birštoną, Elektrėnus, Kaišiadoris) sujungti „Meno mašina”, galerija ant ratų – ir stebuklas! – pakaks tų pačių 101,3 bendradarbiavimo ir konkurencijos kilometrų.