Pirmokėlių ir darželinukų tėvai rugsėjo pirmąją iš namų išlydėję savo atžalas su nerimu stebi, kaip gi sekasi jų vaikui naujoje aplinkoje, ar jis neskriaudžiamas, ar susirado draugų, ar gerai jaučiasi…
„Tie pirmokėliai, kurie į mokyklą ateina iš darželio, paprastai greičiau įsitraukia į naują kolektyvą, lengviau bendrauja su bendraamžiais. Bene greičiausiai adaptuojasi tie, kurie į mokyklą atėjo kartu su dauguma darželio grupės vaikų”, – sako Vaiko raidos centro Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriaus vedėja, vaikų ir paauglių psichiatrė Sigutė Stanaitienė.
Tačiau, pasak pašnekovės, neteisinga manyti, kad šeimoje augę vaikai patiria adaptacijos sunkumų, o lankę darželį – ne.
Sunkumų ištakos
Pradėjęs lankyti mokyklą šiokį tokį stresą patiria kiekvienas vaikas: pasikeičia aplinka ir dienotvarkė, atsiranda nauji reikalavimai, reikia išmokti sukaupti dėmesį.
Ypač sunku priprasti tiems vaikams, kurie šeimoje neturi aiškių pareigų, reikalavimų, jiems nėra nubrėžtos leistino elgesio ribos. Mokykloje reikalaujama atsakomybės, disciplinos, tvarkos, atlikti darbus – tai vaikui kelia nepasitenkinimą.
S.Stanaitienė pataria vaiką kuo anksčiau pratinti prie tam tikros dienotvarkės, pareigų, darbų (pasikloti lovą, tvarkyti žaislus, padėti dengti stalą). Vėliau tai padaryti tampa sudėtinga.
Neretai mokykla nusivilia tie vaikai, kuriems tėvai nuolat kartojo, jog jie patys geriausi, protingiausi, nusipelnę dėmesio… Toks vaikas, atėjęs į mokyklą ir susidūręs su realybe, kur ir kiti vaikai panašiai apie save mano, o mokytoja vienodai bendrauja su visais ir nė vienam nerodo jokio išskirtinumo, gali pasijusti tarsi apgautas. Juk tėvai aiškino vienaip, o yra visai kitaip. Todėl S.Stanaitienė pataria neslėpti nuo vaiko, kad į mokyklą ateina įvairių vaikų, pasitaiko ne pačių maloniausių situacijų.
Tačiau svarbu ir nestiprinti mokyklos baimės. Klausimai „ar tavęs nemušė?”, „ar neskriaudė”, „ar nebijojai” vaikui formuoja mintį, kad ten taip gali būti. Todėl psichiatrė pataria verčiau domėtis, kaip vaikui sekėsi, klausiant „ką naujo sužinojai?”, „kokie ten vaikai?”, „kas patiko?”
Šešiamečiams – geriau namie?
Kai kurie tėvai skuba leisti į mokyklą savo šešiamečius, neva vaikas jau moka skaityti, pažįsta raides, bando rašyti – taigi mokyklai jau pasirengęs. Tačiau psichologė primena, kad be pedagoginio, labai svarbus ir psichologinis bei fizinis pasirengimas mokyklai: emocinė vaiko branda, jo gebėjimas išlaikyti sutelktą dėmesį visą pamokos laiką, fizinė būklė.
Todėl nutarusiems į mokyklą leisti šešiamečius S.Stanaitienė pataria būtinai pasikonsultuoti su specialistais – pediatru ir psichologu.
Pirmieji konfliktai
Bene sunkiausia vaikui mokykloje būna tada, kai jis tampa klasės atstumtuoju. „Numatyti visų situacijų neįmanoma, kaip dauguma reaguos į vaiką – irgi ne”, – sako S.Stanaitienė. Pasak jos, svarbiausia, kad vaikas žinotų, su kuo gali pasikalbėti mokykloje. Tai ypač svarbu tiems vaikams, kurie turi kokių nors kalbos, išvaizdos, elgesio trūkumų ir gali pirmieji tapti patyčių objektais. Jų tėvai turi pasišnekėti su mokytoju apie galimas problemas. Būtent mokytojas yra tas asmuo, kuris pirmas pastebi konfliktus, situacijas, mato vaikų santykius ir gali laiku įsikišti.
Psichiatrė aiškina, jog jei vaikui kyla problemų bendraujant su kitais, tėvai neturėtų pulti aiškintis su skriaudikų tėvais, bet kalbėtis su vaiku, mokyti jį spręsti savo problemas. Skriaudžiami, nepriimami vaikai paprastai nenori tiesioginio tėvų įsikišimo, todėl neretai ir nieko nepasakoja. Tačiau būtų labai gerai, kad jie turėtų žmogų, kuriam galėtų atvirai viską išsakyti, sulaukti patarimo.
„Naujoje aplinkoje (mokykloje, darželyje) vaikas pripranta per porą mėnesių. Jei adaptacija užtrunka ilgiau – paprastai diagnozuojama kaip adaptacijos sutrikimas, kuris gali pasireikšti gausybe požymių”, – aiškina psichiatrė.
Vaiko nuotaika ima svyruoti, atsiranda baimė, kurios iki tol vaikas nejautė, arba grįžta kamavusi ankstyvoje vaikystėje (nenori atsiskirti nuo mamos, bijo tamsos ar pasilikti vienas, bijo užmigti vienas), kamuoja neramūs, baisūs sapnai, vaikas blogai miega, mažiau valgo, gali vėl pradėti naktį šlapintis į lovą, graužti nagus.
Tai signalas tėvams, kad vaikui reikia padėti – išsiaiškinti problemas ir bandyti jas spręsti.
Darželinukų bėdos
Tik pradėjusių lankyti darželį problemos panašios. Dažniausia vaikas bijo atsiskirti nuo tėvų. Todėl į darželį geriau vesti tam, nuo kurio vaikas atsiskiria lengviau. Būtina vaikui aiškinti, pakartoti, kad jo grįšim paimti, tačiau jokiu būdu nereikia meluoti, kad grįšiu, pavyzdžiui, po pusvalandžio, o pasirodyti po pusdienio. Pasak S.Stanaitienės, iš pradžių geriau vaiką palikti darželyje valandą, dvi – ilginti laiką pamažu, iš anksto tai aptarus su vaiku.
Ar kurį laiką pažaisti darželyje su vaiku, ar atsisveikinti ir išeiti? Psichiatrė sako, kad reikėtų elgtis taip, kaip susitarta, tačiau ilgiau būnant, sunkesnis išsiskyrimas, o vaikui susidaro įspūdis, kad jei mama pasilieka trumpam, gali pasilikti ir ilgiau. Todėl, pasak pašnekovės, geriau vaiką pamaloninti vakare atnešus saldainį, žurnalą ir panašiai.