Miškuose pats grybavimas. Po beržu pūpso baravykas ar lepšė, iš po eglės kyšo raudonikio ar žaliuokės kepurėlė, gera iš po samanėlės iškrapštyti kad ir nedidelę voveraitę.
Grybų sudėtyje yra net 90 proc. vandens. Jie maistingi: 100 g šviežių baravykų energinė vertė – 23 kcal). Baltymų daugiausia jaunų grybų kepurėlių vaisiniame sluoksnyje, mažiausiai – kote. Be to, yra A bei B grupės vitaminų, cinko, geležies, vario, magnio, fosforo ir kalio. o valgomosiose voveraitėse bei baravykuose – ir vitamino C. Pagal angliavandenių kiekį ir sudėtį grybai panašūs į daržoves.
Itin vertinamos natūraliosios kvapniosios grybų medžiagos, kurios tiek sriubai, tiek mėsos kepsniui ar kitam patiekalui suteikia pikantiško skonio, kvapo bei aromato.
Beje, grybai labai gerina apetitą.
Kepurėtosios miško gėrybės džiovinamos, ūdomos, marinuojamos, pasterizuojamos, rauginamos ir net sušaldomos.
Džiovinami sveiki ką tik surinkti grybai: nuvalomi, nušluostomi drėgna servelėle, tačiau neplaunami. Geriausia džiovinti 2-3 dienas 40 laipsnių temperatūroje, o laikyti tamsaus stiklo stiklainiuose, prieš tai pakaitintuose orkaitėje. Nelaikykite grybų lininiuose maišeliuose, nes pro audinį gali įlįsti kandys, be to, išgaruoja aromatinės medžiagos.
Grybus, užšaldytus plastikiniuose maišeliuose -18 laipsnių temperatūroje, galima laikyti keletą mėnesių.
Grybus galima virti tirpale su actu. Populiariausi yra marinuoti bei įvairiais būdais namuose konservuoti baravykai, raudonviršiai, voverėlės, lepšiukai, makavykai, žaliuokės.
Sveikiausi grybai – sūdyti bei rauginti. Paprasčiausias ir patikimiausias grybų atsargų ruošimo būdas žiemai – sūdymas (1 kg grybų reikia 150 g druskos) bei rauginimas medinėse statinaitėse, moliniuose, emaliuotuose, nehermetiškai uždarytuose induose. Rūgimo metu grybai turi būti apsemti skysčiu, kad nesugestų. Jei pasidengs žalsva plutele, pasklis rūgimo kvapas, geriau jų nevalgyti.