Antradienį Joniškio rajone Juodeikių kaimo vyrai iš kaimo pakelės į vietos šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventorių sugrąžino Tėvo Stanislovo, kunigavusio Juodeikiuose 1957-1960 metais, namelį, kuris sovietų laikais buvo iš šventoriaus iškeltas ir paverstas pieno surinkimo punktu.
Į šventorių sugrąžintame namelyje juodeikiečiai ketina įrengti Tėvo Stanislovo muziejų. Namelis bus pašventintas rugsėjo 8-ąją, kai Juodeikiuose bus minimos paminklo Vytautui Didžiajam 70-osios gyvavimo metinės.
Juodeikiuose – gyvi liudininkai
Juodeikiai – pirmoji Tėvo Stanislovo parapija po devynerių metų, praleistų Intos lageriuose. Tarp miškų įsispraudusio kaimelio žmonės teigia iki tol neregėję tokio paprasto ir nuoširdaus dvasininko.
Juzė Pateriabienė mena savo vestuvių dieną 1959-ųjų spaklio 19 d. Santuokos sutvirtinimo sakramentą davęs pats Tėvas Stanislovas. Užmokesčio neėmęs, o jaunuosius dar į savo ką tik pastatytą trobelę pasikvietęs ir keptu kalakutu pavaišinęs.
„Dažnas svečias pas mus būdavo per darbymečius. Vis skolindavosi šakę. Užsidėdavo ant peties ir basomis kojomis per laukus patraukdavo talkinti kolūkiečiams – tai šieną kraudavo, tai į gubas sustatytus žieminius javus. Labai paprastas žmogus, kad visi tokie būtų” – pasakojo moteris.
Juozefai Tomkienei labiausiai įsiminė Tėvo Stanislovo pamokslai.
„Jis kaimo žmonėms sakydavo, kad nėra namų be dūmų, o jei pro ašaras jau tako nematai, labai sunku gyventi. Keliaudamas iš kaimo į kaimą neretai matydavo, kaip kaimo žmonės drausmina gyvulius. Tai per pamokslą nevengdavo pasakyti: „Neskriauskit jūs tų gyvulėlių!”
Ir mokydavo kaimo žmones mandagumo: „Jei kelyje tenka viens su kitu prasilenkti, nepraeikite tylomis pro šalį. Pasilabinkite, dirbančiam palinkėkite Dievo pagalbos. Juk žmonės esate, kiaulė ir ta pro šalį eidama kriukteli”.
Rudeniop į pamaldas susirinkusiems žmonėms Tėvas Stanislovas liepdavęs sėstis, nes už lango matydavo didžiulius cukrinių ir pašarinių runkelių plotus „Kas kitas, jei ne jūsų rankelės visa tai turės sudoroti. Tai nors bažnytėlėj pailsėkite”, – sakydavo, – prisimena J.Tomkienė.
Moteris visai neseniai už bažnyčios altoriaus atrado iš skardos šv.Velykoms pagamintą Jėzaus skulptūrą. J.Tomkienė spėja, kad tai Tėvo Stanislovo rankų darbas, nes stilius panašus į tas skulptūrėles, kurios puikavosi šventoriaus koplytėlėse, kurios taip pat buvo papuoštos Tėvo Stanislovo skardinėmis skulptūrėlėmis. Vagys jas jau senokai pavogė.
Mokytojas Aleksandras Žalys mena savo sesers Pranciškos vestuves. Po bažnytinių apeigų atėjo su piršliu pas Tėvą Stanislovą atsiskaityti už paslaugas. Kiša šimtinę, o dvasininkas tylomis ją bruka atgal: „Čia to popierėlio man bažnyčioj nerodyk – V.Leninas čia išpaišytas…”
Bronė Žalienė tais metais dirbo Jurdaičių pensionate. Jo gyventojai prašyte prašė, kad pas juos apsilankytų kunigas, kad galėtų prieiti prie išpažinties. Vargais negalais su vadovybe buvo sutarta slapta pasikviesti Tėvą Stanislovą. Suskaičiavo Bronė, kiek žmonių norės prieiti prie išpažinties. Tėvas Stanislovas per laukus į Jurdaičius, nešdamas Šventąją Komuniją, pėsčiomis atėjo. Per laukus ir miškus įveikė apie 12 kilometrų.
Vaclovas Jankauskas prisimena, kad Tėvas Stanislovas labai padėdavo neturtingiems. Iš parapijiečių gavęs daugiau maisto išdalindavo prasčiau gyvenantiems, vienišiems, ligotiems. Jis ir pats ant lentų, stalo gulėdavęs, plytą po galvą pasidėjęs…
Vos keli ramybės metai
Juodeikiai Tėvui Stanislovui buvo kaip tikra Dievo dovana, pirmas ilgesnis atokvėpis, keli ramybės metai, išsiilgtas darbas, gaudžiant lietuvių kalbai aplink.
Išjudino jis Juodeikius ir juodeikiečius. Antroje kelio pusėje esančios mokyklos moksleiviai užuot gėrėjesi atvežtu nauju filmu bėgdavo pas Tėvą Stanislovą. Geriau ravėdavo kapus, prižiūrėjo šventorių. Gal ir dėl tos priežasties, kad moksleivius labiau traukė Tėvas Stanislovas, tik susiręstoje trobelėje apsilankė KGB darbuotojai.
Neilgai trukus – bažnytinės vadovybės liepimas palikti Juodeikius ir vykti į Žemaitkiemį (Ukmergės raj.). Pareikalauta net mažmožio – nusiskusti barzdą. Taigi Tėvas Stanislovas Juodeikiuose atsisveikino su barzda ir iki pat 1990-ųjų vasaros buvo bebarzdis.
Paskutinis pasimatymas
1997-aisiais susiruošė juodeikiečiai, susivieniję su skaistgiriečiais, į Dotnuvą aplankyti savo ganytojo. Labai maloniai priėmė, aprodė, kur dirba, kaip gyvena. Zita Trumpulienė atpažino savo tėvo darytą, dvasiškio į Doptnuvą išsivežtą gultą. „Ar Merkeliai, Pateriabai, Dauginiai dar gyvi?” – susitikimo metu Tėvas Stanislovas stebino savo atsiminimais iš Juodeikių.
Sužinojęs, kad jo namelis iš šventoriaus išvežtas ir buvo naudojamas kaip pieno surinkimo punktas, pasidžiaugė: „Gerai, kad to mano namelio nesuvalgė… O ar užtaisė tą skylę tvoroje?” nevengė ir šmaikščiai papriekaištauti, kad Juodeikiai iš jo barzdą buvo atėmę.
Suvienijo pajėgas
Į bažnyčios šventorių sugrąžinti Tėvo Stanislovo namelį juodeikiečiai pasišovė dar prieš ketvertą metų, bet jiems tai padaryti pavyko tik dabar.
Kaimo vyrai, viešuosius darbus dirbantys žmonės šventoriuje mūrijo pamatus, sutvirtino pakelėje ilgus metus stovėjusį Tėvo Stanislovo namelį ir jį traktoriumi atvilko į buvusią vietą. Iki rugsėjo 8-osios čia žadama sutvarkyti namelio vidų, atvežti su Tėvu Stanislovu susijusių daiktų. Iš Papilės į iškilmes atvažiuosianti Tėvo Stanislovo krikšto duktė Ona Rapalienė žada atvežti krapyną, kuriuo moteris buvo dvasininko krikštyjama.
Juodeikių bažnyčią remontuota tik Tėvui Stanislovui kunigaujant. Čia niekas nepasikeitę nuo 1960-ųjų.
Kaimo vyrai Tėvo Stanislovo rankomis statytą namelį, kuriame dvasiškiui teko gyventi kelis mėnesius, kelia ant pavažų ir temps į šventorių.