Kažin ar būtų smagu gyventi Islandijoje. Šis pasaulio užkampis teoriškai priklauso Europai, tačiau iki jos toli. Iš visų pusių – Atlanto vandenyno bangos, salos žemė nerami – kartais pratrūksta ugnikalniai, trykšta geizeriai, atšiaurus klimatas reikalauja nemenkų energetinių išteklių. Tačiau paradoksas – negausūs islandai (gyventojų panašiai tiek pat, kiek Panevėžio apskrityje) – ramūs dėl rytojaus, atviri visiems, viskuo patenkinti ir mylintys savo šalį. Simpatijas Islandijai jaučia ir lietuviai. Už tai, kad ši valstybėlė pirmoji pasaulyje pripažino mūsų nepriklausomybę.
Iš tiesų Islandiją turistai mėgsta. Ir lanko šioje saloje dažniausiai du objektus – sostinę Reikjaviką ir nuostabią gamtą – vulkaninės kilmės kalnus.
Panevėžietis fotomenininkas Valentinas Pečininas Islandiją aplankė birželio pabaigoje. „Kaip tik pataikiau per baltąsias naktis, – pasakojo V.Pečininas. – Net ir vidurnaktį nesutemsta. Tačiau šis periodas trunka neilgai – savaitę kitą”.
Reikjavike labai daug žmonių ateina prie krantinės. Tačiau V.Pečininas pastebėjo, kad Islandijoje – mažai žmonių. Automobiliai prabangūs. Dažniausiai važinėja džipais, nes vietovės aplinkui kalnuotos. Reikjavike aukštas pragyvenimo lygis.
Kaip Mėnulyje
Salos klimatas vėsus – net vasaros vakarais reikia striukės. Šalies namai ir keliai yra apšildomi, tačiau, anot pašnekovo, šildymas ir elektra islandams nekainuoja.
Keliaudamas po Reikjaviko apylinkes, Islandijoje V.Pečininas juokais sakė pasijutęs kaip Mėnulyje. Nuostabus kraštovaizdis – kriokliai, kalnai, sustingę ugnikalnio lavos gabalai, geizeriai. Valentiną nustebino, kad mažai augalų. Kalnuose dažniausi augalai – lubinai.
Visur ideali švara. Net kalnuose – švarūs, sutvarkyti keliukai ir atitvoros prie bent kiek statesnių nuokalnių. Tarp kalnų dažni vienkiemiai. Kiekvieno kieme, kaip taisyklė, stovi džipas.
Žymiojo geizerio nerado
Islandija garsėja geizeriais – karšto vandens telkiniais trykštančiais iš vulkaninės kilmės žemės. V.Pečininas pasakojo ieškojęs žymaus islandų geizerio Geysir, kartais iššaunančio vandens stulpą iki 80 m aukščio, tačiau rasti jo nepavyko.
„Nors islandai skelbiasi turizmo šalimi, tačiau ką nors rasti šioje šalyje sudėtinga, – stebėjosi fotografas. – Neteko sutikti praeivio, kuris suprastų angliškai ir ką nors suprantama paaiškintų pagal žemėlapį”.
Turizmui Islandijoje vis dėlto skiriama dėmesio, ypač banginiams stebėti. Pagrindinis verslas šioje saloje – žvejyba.
Ramūs, atviri, atsipalaidavę
Po parą trukusios viešnagės šioje šiaurės šalyje V.Pečininas liko sužavėtas jos gyventojais. Pasak jo, islandai – kultūringi ir paprasti žmonės. Turtinga ir atsipalaidavusi visuomenė.
„Teko stebėti vaizdelį po Reikjaviko savivaldybės langais: motinos stumdo vaikų vežimėlius, žmonės būriuojasi, jaunimas gurkšnoja alų iš skardinių. Policijos nematyti, tačiau visur tvarka ir geranoriškumas. Žmonės labai malonūs ir neįkyrūs svetimšaliui. Jokios baimės ar nepasitenkinimo, jei nukreipi į juos fotoaparatą. Kitas dar papozuos prieš objektyvą”, – stebėjosi islandų atvirumu fotografas.
Jis atkreipė dėmesį, jog islandų jaunimas rengiasi panašiai kaip Vilniuje – „pankiškai paprastai”. Dauguma su sportbačiais, džinsais, kabančiais megztiniais. Ir būtinai kažkas ant jų aprangos turi kadaruoti ar dzinguliuoti – draiskalai, kutai, grandinėlės, įvairūs geležiukai.