Įdarbinimo agentūrų tėvynėje ir užsienyje apgauti žmonės atsidūrė beviltiškoje padėtyje. Sunkiai gaudami darbą ir nesulaukdami atlygio už jį lietuviai priversti maitintis labdaros valgyklose.
„Darbas Anglijoje. Puikus uždarbis, geros sąlygos. Anglų kalba nebūtina. Pasitinkame ir apgyvendiname”, – skelbia daugybė įdarbinimo agentūrų Lietuvoje. Sužavėti spaudoje pasakojamų emigrantų sėkmės istorijų, žmonės iš Lietuvos miestų ir kaimų traukia į svečias šalis ieškodami vieno – geresnio gyvenimo.
Tačiau apsilankiusi centrinės Anglijos grafystėje, Vulverhamptono mieste, įsitikinau, kad esama ir kitokių – nesėkmės – istorijų. Vietoj vaišėmis nukloto stalo šį kartą teko ragauti angliškos vargšų sriubos.
Dairytis į šiukšlyną – įprotis
„Siaubas, kas čia darosi, – Vulverhamptono autobusų stotyje mane pasitiko Algimantas Zubrus. – Tikriausiai vienos dienos neužteks viską aprodyti ir papasakoti”.
Traukiame pirmojo lietuvių namo Vicarage gatvėje link. Algimantas greitakalbe dėsto, kad sekmadienį į namą įsilaužę tamsaus gymio vyriškiai nuniokojo kambarius, išlaužė durų staktas, sumušė kelis lietuvius: „Policija vis dažniau prie namo patruliuoja, o du įsibrovėlius suėmė. Nors šiaip prašyti policijos pagalbos beviltiška. Jie susidomi nebent įvykus muštynėms”.
Vulverhamptonas – tryliktas pagal dydį miestas Anglijoje. „Iš tamsos teprasiskverbia šviesa” – skelbia savivaldybės šūkis, o keliaujant Vulverhamptono gatvėmis matyti daugybė apleistų didžiulių pastatų užkaltais langais. Netoli greitkelio pastebiu dvi palapines. Algimanto teigimu, juose gyvena lenkų emigrantai.
Užkaltomis langinėmis ir Vicarage gatvės namas, kuriame šiuo metu gyvena keturi lietuviai: Roza, Renata, Roma ir Kęstas. „Visi į Angliją atvykome per skirtingas agentūras Lietuvoje, bet atsidūrėme tame pačiame name. Jau ketvirtas mėnuo neturime nei vandens, nei dujų, – skundėsi pedagogės išsilavinimą turinti Renata. – Gyvatukas iš Lietuvos praverčia. Praustis tai reikia. Neseniai virtuvės lubos įgriuvo. Gerai, kad naktį, kai žmonių nebuvo”.
Pakviečia apžiūrėti namo sodą: „Čia visi šiukšles pila, nepaisydami, kad žmonės gyvena”.
Kadangi namas iš pradžių buvo visiškai tuščias, visi baldai partempti iš vietinių šiukšlynų. „Pinigų tai neturime, o gražiai gyventi norime. Mums reikia ir žvakių, ir lovų, ir kitokių niekučių”, – sakė gražiausio kambario savininkė Roza ir čia pat pridūrė, kad net eidama į pasimatymą iš įpročio dairosi į šiukšlynus.
Kiek moka už nuomą, gyventojai teigė nežinantys. Anot jų, įdarbinimu užsiimantys lietuviai, pakistaniečiai, irakiečiai ar kiti nuomą atskaičiuoja iš atlyginimų. „Taip nieko ir negauname. Dirbame, o pavalgyti nėra už ką. Pasiteiravus, kur mūsų pinigai, pasako, kad viskas už nuomą”, – dėstė Algimantas.
Vietoj darbo – beisbolo lazda
Nė vienas iš namo gyventojų neturi nuolatinio darbo. „Vienkartiniais darbais privilioja, bet nesumoka. Aiškina, kad už darbo valandą gauname 7 svarus (35 litus). Jie pusę pasiima už nuomą ir įdarbinimo paslaugas, o mums po tris palieka. Bet net ir tų negauname”, – guodėsi Zubrus.
„Kartais gatvėmis važinėja mašinos ir kviečia eiti į darbą. O kartais naktį įsiveržia kas nors į namą ir liepia rengtis – darbo yra. Būna, kad iš lauko važiuojame tiesiai į fabriką. Džiaugiamės, jei nuo ryto iki vakaro juodai dirbę po 10 svarų (50 litų) gauname, o kartais nesumoka teisindamiesi, kad ne į tą autobusą įlipome. Taip verslą daro iš naujai atvykusiųjų”, – pasakojo Roza.
Nuo liepos 17-osios Algimantas nebedirba: „O kam, jei vis tiek pinigų negaunu? Nustojau dirbti ir nusipirkau beisbolo lazdą”. Roza sakė esanti registruota įdarbinimo agentūroje. Sumokėjusi 20 svarų (140 litų) už registraciją, 15 (75 litus) – už gyvenimo aprašymą, bet darbo nesulaukia. Moteris rodė agentūros „Country Wide Consultancy LTD” išduotą pažymėjimą, kuriame nėra nei kompanijos adreso, nei telefono, nei parašų.
Nebegali padėti namiškiams
Roma iš Mažeikių rajono, Viekšnių miestelio, pažįstamų padedama su vyru atvažiavo į Airiją. „Aštuoniolikos metų dukra gyvena pas senelius. Kol dirbau Airijos „grybyne”, siųsdavau pinigų. Nuo girtuokliaujančio sutuoktinio kliūdavo už tai, kad siunčiu pinigų, kad prašneku sąskaitas telefonu. Palikau vyrą ir atvykau į Angliją, bet dabar neturiu nė svaro nusiųsti dukrai. Mergaitei į mokyklą reikia”, – savo istoriją pasakojo Roma.
Lietuvoje moteris dirbo parduotuvėje už 300 litų per mėnesį: „Reikėjo išlaikyti ir dukrą, ir vyrą, ir tėvus, ir dar samdyti, kad malkas kas sukapotų. Maniau, kad užsienyje geriau. Ir buvo, kol „grybyne” dirbau”.
Dvidešimtmetis Kęstas užsienyje uždarbiauja jau dvejus metus. Vaikinas metus praleido Airijoje. „Pasisekė 600 eurų (2070 litų) išsiųsti namo. Bet gėda pasakyti, kad per dvejus metus tik tiek pavyko uždirbti. Seniau statybose plušėjau, bet lenkai atėmė darbus”, – pasakojo labiausiai per sekmadienio muštynes nukentėjęs lietuvis.
Už ką mušė? „Ieškojo pinigų. Nieko neradę tik degtinės butelį iš šaldytuvo paėmė. Kęstą sumušė, nes manė, kad Steponas”, – prisiminė Renata, Utenoje palikusi šešerių metų dukrytę su vyru. O kas tas Steponas? Steponas Juknevičius, kuris Rozą ir Romą atvežė ir žadėjo įdarbinti, bet dingo”, – paaiškino Renata.
Pagalbos kreipėsi į teismą
Vietoje nenustygstantį 50-metį Zubrų lietuviai Vulverhamptone praminė muzikantu. „Aš iš tokių, kurie nenusileidžia”, – didžiuojasi jis.
Į Angliją vyras atvyko sumokėjęs 1200 litų Šiauliuose įsikūrusios įdarbinimo agentūros „Infobiuras” vadovui Sigitui Kiviliui. „Jis sakė, kad man ir butas rastas, ir už viską sumokėta. Bet mane sutikęs Kivilio bendras Dainius Baranskas vėl paprašė pinigų. Ir labai nustebo, kad atvažiavau, neva nieko nežinojo. Teko vėl už butą ir įdarbinimą mokėti. Pradžioje reikalavo dviejų šimtų svarų, kadangi neturėjau, pasakė, kad mokėčiau šimtą, o kitus – vėliau”, – prisiminė Algimantas.
Zubrus parodė Vulverhamptone įsikūrusios įdarbinimo agentūros „People Plus Recruitment Ltd” (PPR) išduotą kvitą. „Algimantas” – darbuotojo vardu apsiribojo agentūra. „Mr. Armantas Danilevičius”, – užpildyta ties banko sąskaitos langeliais. „Jam ir perveda visus pinigus. Ir parašas mano padirbtas. Net nežinau, kaip jie ten bendradarbiauja su ta anglų agentūra. Bet ir vieni, ir kiti apgaudinėja kaip išmano. Aš dirbu, o pinigai plaukia kitam žmogui. Pasiteiravus, kur pinigai, sako, kad kreipčiausi į Armantą, o šis taip pat nieko nežino. Taip ir prapuola pinigai. Jau pusantro tūkstančio prapuolė”, – tvirtino vyras.
Anglijoje ieškodamas teisybės lietuvis jau kreipėsi į teismą, į „Citizen advice bureau” ir net pas Wolverhamptono parlamento narį Robą Marrisą.
Maldauja kiekvieno grašio
Žinia, kad Vulverhamptone apsilankė žurnalistai, apskriejo bene visą lietuvių bendruomenę. Prie Algimanto namų pasitinka 60-metis Petras Šimkevičius ir 52 metų Aldona Šilienė iš Šiaulių. „Birželio 5-ąją atvažiavome. Į bėdą papuolėme per Kivilį, – kepurę rankoje maigo Petras. – Kiti žmonės išsigandę grįžo į Lietuvą praradę pinigus, o pasiskųsti bijo”. Petras dirbo Šiauliuose AB „Kranai” elektriku ir gaudavo 550 litų. Aldona turi dviejų kambarių butą Kelmėje, kurio nepajėgia išlaikyti. Kaip ir Algimantas, jiedu pinigus patikėjo Kivilio agentūrai. „Abejonių buvo, bet įtikino. Prieš išvažiuojant žmona net apsiverkė Kivilio kabinete: ar viskas bus gerai? Bet jis sakė, kad mus pasitiks Baranskas, su kuriuo jau šešerius metus bendradarbiauja, kad darė atranką, su kuo bendradarbiauti, kad tuo žmogumi pasitiki, kad per pusę metų išleido apie 60 žmonių ir visi patenkinti grįžo. 3400 litų sumokėjome per abu ir dar 70 svarų reikėjo turėti už butą”, – pasakojo Petras. „Atvažiavę į Vulverhamptoną pralaukėme gal dvi valandas, kol atvažiavo Dainius, – tęsė Petras. – Pirmas klausimas, kiek atsivežėme pinigų. Sužinojęs, kad teturime 70 svarų (350 litų), išrėžė, kad neužtenka, reikia dar už įdarbinimą. Paskui sakė, kad jam Kivilis siunčia žmones, o pinigų nemoka”. „Vos širdis neplyšo išgirdus, kad teks važiuoti namo, – įsiterpė Aldona. – Galų gale tikriausiau iš pasigailėjimo įdarbino”. Pora sako šiuo metu dirbanti afganistaniečiams Saidui ir Manueliui, kurie parūpino ir gyvenamąją vietą. „Taip ir važinėjame – kelias dienas viename lauke, kelias – kitame. Atėjus atsiskaitymo metui, reikia įrodinėti, maldauti kiekvieno grašio. Esame pastumdėlių vietoje”, – skundėsi Petras. „Kartais pusę šešių ryto įpuola kas į kambarį, kaip ant šunų rėkia: „Kelkitės, važiuokit į darbą, o tu, kvaily, nevažiuosi”, – kūkčioja Aldona. – Kartą Dainius su Armantu pasiūlė gerą darbą nuo 24 iki 6 val. ryto – viščiukus fasuoti už 5,05 svaro (25 litus) per valandą. Tikino, kad bus nuolatinis. O rytą pasakė, kad jau nebereikia, nes lenkai nupirko gamyklą. O buvau tokia pavargusi, ką tik iš laukų grįžusi. Naktį kėliausi. Vietoj fasavimo teko kuopti supuvusius kiaušinius”. Tiek Algimantas, tiek Aldona ir Petras su „Infobiuru” yra pasirašę paslaugų teikimo sutartį. „Įmonė įsipareigoja kontroliuoti užsienio įmonių paslaugų vykdymą, kurias rekomendavo įmonė”, – skelbia vienas iš sutarties punktų. „Dingo Kivilis. Prisiskambinti nepavyksta. Ir kam pasiskųsi?” – klausė Petras.
Gal atgal į Lietuvą?
Su Algimantu apsilankiau PPR agentūroje. Mus sutikęs vyriškis Zubrų tuoj pat pažino ir paspaudęs ranką padėkojo, kad pakvietė žurnalistus. „Ar pažįstate Armantą Danilevičių ir Dainių Baranską?” – klausiu vardą atsisakiusio skelbti PPR darbuotojo. Šis dievagojasi niekuomet nieko bendro su jais neturėjęs.
Atsiprašęs, kad turi pabaigti pokalbį su klientu, pasiūlo palaukti, kol ateisianti jo vadybininkė. Po dešimties minučių pasirodžiusi moteris taip pat atsisako skelbti savo vardą bei pavardę ir sakosi nieko nežinanti.
Nieko nepešusi PPR agentūroje grįžtu prie mane lydinčių lietuvių. „Tuoj eisime į restoraną”, – į laikrodį žvalgosi Algimantas. Sekmadieniais ir trečiadieniais Vulverhamptono krikščioniškajame centre „All nations” maitinami Anglijos benamiai. Apie 50 žmonių talpinančioje salėje susirenka ir nemažai emigrantų iš Lietuvos. Lūkuriuojant prie bažnyčios Algimantas pradeda rodyti į visas puses: „Va, lietuviai ateina. Ir tas pulkelis lietuvių, ir moterys”. „Labai daug turime imigrantų. Sekmadieniais bažnyčia pilnutėlė”, – pasakojo kunigas Brianas Lowe’as.
Sėdame prie stalo. Meniu – pomidorų arba vištienos sriuba, žuvies piršteliai su bulvių koše, sumuštiniai, sultys, kava ir ledai desertui. Kunigas sako maldą. Nors ir nelabai suprasdami, lietuviai klusniai išklauso.
„Nelabai gerai, kad žmonės ryžtasi į svetimą šalį važiuoti nemokėdami kalbos. Matau, kad jiems nesiseka, bet padėti negaliu, – kalba Lowe’as. – Bet paklauskite, gal jie norėtų grįžti į Lietuvą. Galėčiau kokį nors projektą vyriausybei pasiūlyti. Padėčiau žmonėms, jei jie neturi pinigų sugrįžti”.
„Gal yra norinčiųjų grįžti namo?” – klausiu prie vieno stalo. Lietuviai krato galvas. „Kunigas sako, jog galėtų pagelbėti norintiems grįžti”, – pranešu prie kito. Atsakymas neigiamas.
Gėda pasakyti vaikams
Metas grįžti į Londoną, pakeliui į autobusų stotį lietuviai parodo langelį, kur nemokamas maistas dalijamas kasdien nuo 14 iki 16 valandos.
„No work next week” (kitą savaitę nėra darbo – aut.), – ką tik mobiliuoju telefonu gautą žinutę rodo Algimantas.
Aldona ir Petras prasitaria, kad iš gėdos net savo vaikams dar neskambino ir nepranešė, kaip jiems sekasi. Petras rankose varto kelionių agentūros lankstinuką. „Kaip iki Ispanijos nuvažiuoti? Kiek bilietas kainuoja? – klausia jis. – Sako, Ispanijoje dabar obuoliai. Gal išeis susigrąžinti, ką praradom…”
Algimantas svajoja laimėti bylą ir pats atidaryti legalią įdarbinimo agentūrą. „Kad baigtųsi banditų kadencija”, – ryžtingai kalba jis.