Neringą siaubiančių kormoranų jaunoji karta jau užsiaugino sparnus. Sunaikinę dešimt hektarų gražiausios Juodkrantės sengirės, 3 tūkstančiai šių paukščių šeimų išperėjo vidutiniškai dar 9 tūkstančius jauniklių.
Kitąmet čia jie susisuks naujus lizdus.
Medis, kuriame įsikuria kormoranas, pasmerktas žūti. Jį sunaikina rūgštingos paukščio išmatos.
„Ko nepadarė Smiltynės gaisro ugnis, padarys kormoranai.
Bet Nacionalinio parko direkcijai tie plėšrūnai – Dievo padaras, kurio negalima naikinti”, – spjaudosi Nidos žvejai Jonas bei Ignas Eičinai.
Neringiškiai gamtą siaubiančių paukščių suskaičiuoja dukart daugiau negu ornitologai. Jų kolonija plečiasi Nidos link.
„Kormoranų gyvenvietę Juodkrantėje vadiname aplinkos ministro Arūno Kundroto rezervatu. Jau treti metai šaukiame, kad kormoranai sunaikins ir sengirę, ir mūsų žvejų verslą. Bet tai niekam nerūpi”, – piktinasi Juodkrantės žvejys Algis Rauktys.
Paukščiai nukonkuruoja žvejus
Apskaičiuota, kad per sezoną kormoranai iš Kuršių marių išgaudo 500 tonų mailiaus. Limitas Neringos žvejams – irgi panašus: 300 tonų karšių, 250 tonų starkių.
„Bet kiek mailius tesveria? Po ketverių metų iš jų išaugtų 20 tūkstančių tonų pramoninių žuvų.
Juodkrantėje verslinės žuvininkystės beveik nebelieka. Viena po kitos išformuojamos žvejų brigados, o dar likę žvejai plaukia žuvauti į Nidą. Bet kormoranai greitesni. Netrukus marios nebeužaugins žuvų”, – liūdnai prognozuoja 17 metų Juodkrantėje gyvenantis A.Rauktys.
Bandė baidyti balionais
„Juodkrantės kormoranų populiaciją mažinsime vadinamuoju norvegišku būdu”, – „Lietuvos ryto” žurnalistei ankstyvą pavasarį kalbėjo Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aurelija Stancikienė.
Koks tas būdas, neringiškiai pamatė, kai vieną dieną kormoranų gyvenvietėje ant ilgų siūlų buvo paleisti keli spalvoti vaikiški balionai. Jie turėjo kaboti šalia lizdų ir baidyti ant sudėtų kiaušinių norinčius nutūpti kormoranus.
Bet diena buvo vėjuota, ir balionai nuskrido, o ne kabojo, kaip norėjosi Nacionalinio parko direkcijai. Kiti, perdurti aštrių šakų liekanų, subliūško nudžiūvusių medžių viršūnėse. Tuo tarpu kormoranai perėjo kaip perėję.
Garsusis norvegiškas būdas Neringos gyventojams sukėlė ir juoką, ir pyktį.
„Gal ir galima gumytėmis reguliuoti populiaciją, tik reikia žinoti, kurioje vietoje jas panaudoti, – pokštavo neringiškiai. – Kormoranai sėkmingai išperėjo savo vaikus.
Tik kažin kaip tas projektas atsispindi direktorės A.Stancikienės ataskaitoje ir kiek pinigų išleista tai reklamos akcijai?”
Fantazijos pavirto šnipštu
– Iš tiesų iš tos garsios akcijos išėjo šnipštas. Tuo metu liepsnojo Smiltynė, todėl ir nekilo skandalo, – „Lietuvos rytui” sakė Juodkrantės ornitologas Vytautas Pareigis.
– Ar sutinkate, kad didėjanti kormoranų kolonija Neringai kelia grėsmę?
– Taip. Kai po šimtmečio pertraukos 1989 metais Juodkrantėje įsikūrė kelios kormoranų šeimos, visiems atrodė įdomu. Bet jų kolonija sparčiai išsiplėtė.
Nidoje jie dar lizdų nesuka, bet jau miega medžiuose. Gaila sunaikintos sengirės. Kormoranų populiaciją reikia mažinti.
– Kodėl kormoranai pasirinko Neringą?
– Čia gražu, gausu žuvų ir nėra natūralių priešų. Didelės jų kolonijos yra prie Sovetsko, Lenkijos nerijoje, iš kur iki Neringos – trys valandos skrydžio. Vienintelis jų priešas būtų žmogus. Bet kai tie žmogeliai apačioje triukšmauja, medžių viršūnėse tupintiems paukščiams – nė motais.
– Ar yra koks efektyvus būdas mažinti jų populiaciją?
– Yra, paprastų bei nebrangių. Jei virš Juodkrantės sengirės šaltą ankstyvo pavasario naktį, kai temperatūra būna 5-6 laipsniai šalčio, pasisukiotų sraigtasparnis, jis išgąsdintų paukščius ir šie pakiltų iš lizdų. Per kelias valandas kiaušiniai sušaltų.
Grįžę kormoranai jau šildytų nebegyvus kiaušinius, bet to nesuprastų. O kai atėjus laikui neišsiristų jaunikliai, paukščiams būtų per vėlu krauti naujus lizdus. Gal kitąmet jie nebesugrįžtų.
Bet kai kormoranai tiktai išgąsdinami ir jiems neleidžiama grįžti į lizdus, jie tuoj suka naujus ir antrą kartą deda kiaušinius.
– Kodėl nepanaudojamas jūsų siūlomas būdas?
– Nacionalinio parko direkcija tvarkosi pagal savo supratimą. O Aplinkos ministerija kormoranus Juodkrantėje naikinti draudžia.
– Įpykę žvejai mato tik vieną būdą – paukščius šaudyti. Ar jie globojami Europos Sąjungoje, o gal įrašyti į „Raudonąją knygą”?
– Ne. Daugelyje Europos Sąjungos šalių jie šaudomi, jei daro per didelę žalą žmogui ir gamtai. Juos leidžiama šaudyti ir Lietuvoje, jei paukščiai įsikuria prie žuvų tvenkinių. Bet Juodkrantė yra gamtos draustinis. Kormoranų kolonija – prie pat kelio.
Nors, pavyzdžiui, Vokietijoje jie naikinami ir draustiniuose.
– Ar dirbtinai reguliuojama populiacija būtų išeitis?
– Nežinau. Jei iš Juodkrantės išskris, įsikurs kitoje vietoje. Galbūt Nidos pušynuose. Gamtoje tuštumos nėra.
– Tačiau pasaulyje gyvūnų populiacija reguliuojama, jei ji per didelė.
– Sutinku. Tačiau mes ne kinai, kurie vaikė žvirblius. Nepajėgsime taip susiorganizuoti. Bet po truputį atsikovoti teritoriją galime.
Tik tai turėtų būti ne vienos dienos parodomoji akcija.
Vizijose – restoranas
Kalbėdama su „Lietuvos ryto” žurnaliste apie kormoranų naikinamą Neringos gamtą, A.Stancikienė žadėjo ne tik jų populiaciją mažinti vaikiškais balionais, bet ir Nidoje atidaryti kormoranų restoraną.
Esą tai švarūs paukščiai, minta žuvimis, turėtų patikti turistams.
Bet iš kur paimti tų kormoranų patiekalams, jei šaudyti juos draudžiama? Gal virti nugaišusius?
„Ši direktorės vizija – juokinga. Vienas žvejys ją išbandė – tris valandas virė kormoraną. Kilo tokia smarvė, kad pusdieniui su šeima turėjo sprukti iš namų”, – kvatojosi Nidos žvejai.
Sutrikęs buvo ir pajūrio ornitologas V.Pareigis: „Kas galėtų valgyti tokį padarą? O gal direktorė pajuokavo?”